Ji apsikabina
meškutį ir į dantis įsikanda čiulpinuką. Leidžia sau jausti vaikystę. Leidžia
pabėgti nuo kasdienių abejonių ir bereikšmių dvejonių. Suaugti nėra lengva, bet
suaugus vėl tapti vaiku, bent trumpam, yra kur kas sudėtingiau!.. Kartais
atitrūkdama nuo pasaulį supančių sopulių, ji jaučia, ką reiškia gyventi
žaismingai. Suvokia, kad gali matyti kur kas mažiau problemų, gali jų
neįžvelgti ten, kur iš tiesų jų gali ir nebūti.. Su sunkumais galima kovoti
šypsena ir švelnumu!.. Taip, švelnumu!..
Vaikystės
simboliai leidžia į viską pažvelgti paprastesniu žvilgsniu. Jie leidžia nustoti
nerimauti ir suteikia galimybę pasimėgauti tuo, kas gaunama šią akimirką.. Jie
padeda nesukti galvos svarstant ar rytojus bus toks pats nuostabus, kiap ir
šiandiena!.. Padeda neabejoti žmonėmis ir nelaukti, kada viskas pasikeis į
blogą. O jei ir pasikeis, na ir kas?.. Svarbu, kad kažkada buvo labai gera. Tų
akimirkų grožio ir patirtų jausmų vis tiek niekas nesugebės atimti! Jie žmogui
gali likti amžiams.
Kai tik ji iš
savo karšto glėbio paleidžia meškiną, išgaruoja visas jaustas pozityvas. Vėl
atgyja baimė, įtampa, dvejonės. Ji jaučiasi taip, tarsi meškučio letenos nuneša
ją į kitą pasaulį, kuriame ji nežino, ką reiškia svarstymai ir nepagrįstos
abejonės. Į tokį pasaulį, kuriame viskas labai gražu!.. Nebejausdama meškino
švelnumo, ji grįžta į keistai surėdytą erdvę. Į tokį pasaulį, kuriame jausmų
paletėje ne vien šviesios splavos. Jai norisi niekada iš rankų nepaleisti
stebuklingojo draugo.. Norsisi jausti tik tai, kas džiugina, atpalaiduoja ir
ramina.
Stipriai
suspaudžia akių vokus! Ji tikisi, kad užmerktos akys ją nuneš taip pat toli,
kaip neša pliušinis žaislas. Tačiau viltys dūžta į šipulius. Užmerkusi akis, ji
mato tik plaukiojančias baimes, nuoskaudas, nežinia ar kada išsipildysiančius
lūkesčius ir pro šalį keliaujančias svajones. O tada ji atsimerkia ir suprnata,
kad nereikia norėti pakeisti to, kas vyksta aplink ją. Tai yra gyvenimas, kuris
yra būtent jos! Žmonės, kurie ją supa yra jo dalis. Tačiau jie neprivalo būti
jame. Jai panorėjus, ji gali juos ištrinti. Kartais norisi ištrinti visus! Bet tada
ji liktų vienui viena. Ji žino, kad laiminga nesijaustų. Pykčio ir susierzinimo
akimirkomis, ji bando suprasti, kodėl vis susivaldo ir nepašalina žmonių, kurie
jai kelia šiuos jausmus. Tada ji supranta, kad tie, kurie ją labiausiai pykdo
yra kartu ir tais žmonėmis, kurie ją labiausiai džiugina!.. Ištrynusi juos, ji
netektų įdomiausius jausmus keliančių subjektų!..
Kartą ji nusprendė
pakeisti savo fasadą! Apart demenstruojamos apatijos ir atšiaurumo, ji nusprendė
į viešumą iškelti netikėtai savyje atrastus gerumą, švelnumą, begalinį rūpestį.
O tada vėl persigalvojo. Vėl elgėsi šaltai ir abejingai. Ir vėl.. Ir vėl.. Ir
vėl.. Atrodė, kad toks cikliškumas niekada nesibaigs, kol galiausiai ji
nusprendė sau leisti būti skirtingai su skirtingais žmonėmis. Vieniems ji būna
bejausme kale, kitiems ji būna švelnia kokete, tretiems ji būna rūpestinga
drauge.. Dabar ji pati nebesuvokia, kiek vaidmenų sau jau priskyrė. Dėl to, ji
ima ir pasiduoda emocijoms! Kai nori būna kale, kai nori būna pajacu.. Ir kas vakarą,
grįžus namo, ji apkabina didžiulį meškiną, kuris išlaisvina ją!.. Tada ji atranda
save tokią, kokia iš tiesų yra!.. Kartais įsikniaubusi į pūkuotą žaislą, ji paslapčia
svajoja visada leisti sau būti tokiai..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą