Vyrai, įsivaizduokit!..

       Ech, tos moterys! Ir pabandyk tu jas suprasti. Vieną akimirką šypsosi ir kalba visiems suprantama kalba – ką iš tiesų turi omenyje, tą ir pasako – tiesiogiai. Nespėjus nė mirktelti, jos jau perpykusios nežinia dėl ko. Kalba visiškai neaiškiai ir siunta dėl to, kad jų nesupranta iš pusės žodžio. Tai vadinama, lyg ir užuominomis. Bet vyrai, pasistenkit nepykti ir net nesierzinti dėl tokio jų elgesio! Pabandykit įsivaizduoti, ką reiškia gyventi pačioms savęs nesuprantant! Moterys – tai naujausia kompiuterinė programa, kurios kūrėjas mirė, nespėjęs paaiškinti, kaip naudotis ja.

       Moters rytas: „Pramerkia akis. Nusprendžia, kad pusryčiams išgers puodelį žalios arbatos. Nueina jos užsiplikyti ir tada pamato, kad arbatos nebelikę. Paskutinį puodelį išgėrė nevykęs padaras, su kuriuo moteriai tenka dalintis lova. Tiesa, nors vos prieš kelias sekundes tas padaras buvo bene pats ponas Dievas!.. Žinoma, tada reikia eiti ir aprėkti nusidėjėlį!.. Įžengia į miegamąjį, o ten pamato dailininko teptuko vertą vaizdą: lovoje guli gražiausias pasaulio kūrinys, kurį norisi apkabinti ir „ciuckinti“, kol jis pamėlynuos iš malonumo! Mikliai šmurkšteli po antkode, pakšteli į lūpas ir tada netikėtai prisimena, kad turi pykti ant to prakeikto idijoto dėl išgertos arbatos. Atsuka jam nugarą ir stipriai įsirėžia alkūnėmis jam į šoną. Jis atsisuka ir švelniai apkabina ją. Kaip galima pykti ant tokio gėrio įsikūnijimo?! Širdis apsąla nuo kūno karštumo. Moteris dar stipriau įsispraudžia į jo glėbį. Iš malonumo užmerkia akis, o ten šmėsteli arbatos vaizdinys. Įsiutis užlieja kūną. Ji iš visų jėgų nustumia jį nuo savęs. Keistas tvarinys pasimeta ir paklausia moters, kas nutiko. Lemiamas klausimas, kuris užvirina kraują iki galo! Kaip tas prietranka pats nesupranta, kodėl ji pyksta?! Tada jis paglosto jai plaukus ir ji vėl atlyžta. Pasaka be galo!“. Kodėl pyko? Pati nežino!.. Juk vietoj žalios arbatos, galėjo užsiplikyti kokios nors kitokios ar šiaip išgert stiklinę vandens!.. Moteris pati ilgai svarsto, kodėl iš nieko padaro didžiausią tragediją. Ir atsakymo niekaip neranda. Tai lyg automobilio surinkinėjimas, kai nuolat lieka neįsuktų varžtų..

       Vyrai, kaip galima pykti ant tokį sunkų kryžių tempiančių moterų. Užuot pykę ant jų, paimkit ir pagalvokit, kaip maloniai jos jus gali nustebinti. Sveiku protu nesuvokiamas jų spontaniškumas gali pažadinti net pačią šalčiausią širdį!.. Taip, bandydami jas suprasti, patys galite išprotėti, bet jų rūpestingumas, švelnumas ir dažnas vėjavaikiškumas viską atperka. Nesistenkite jų suprasti. Stenkitės mėgautis tuo, ką jos dovanoja. Stenkitės su šypsena žvelgti į nepaaiškinamus jų pykčius ir žavėtis jų gebėjimu nuoširdžiai rūpintis ir mylėti!.. Vien dėl to jos vertos jūsų meilės!.. 

Žaislas turi galios

       Ji apsikabina meškutį ir į dantis įsikanda čiulpinuką. Leidžia sau jausti vaikystę. Leidžia pabėgti nuo kasdienių abejonių ir bereikšmių dvejonių. Suaugti nėra lengva, bet suaugus vėl tapti vaiku, bent trumpam, yra kur kas sudėtingiau!.. Kartais atitrūkdama nuo pasaulį supančių sopulių, ji jaučia, ką reiškia gyventi žaismingai. Suvokia, kad gali matyti kur kas mažiau problemų, gali jų neįžvelgti ten, kur iš tiesų jų gali ir nebūti.. Su sunkumais galima kovoti šypsena ir švelnumu!.. Taip, švelnumu!..

       Vaikystės simboliai leidžia į viską pažvelgti paprastesniu žvilgsniu. Jie leidžia nustoti nerimauti ir suteikia galimybę pasimėgauti tuo, kas gaunama šią akimirką.. Jie padeda nesukti galvos svarstant ar rytojus bus toks pats nuostabus, kiap ir šiandiena!.. Padeda neabejoti žmonėmis ir nelaukti, kada viskas pasikeis į blogą. O jei ir pasikeis, na ir kas?.. Svarbu, kad kažkada buvo labai gera. Tų akimirkų grožio ir patirtų jausmų vis tiek niekas nesugebės atimti! Jie žmogui gali likti amžiams.

       Kai tik ji iš savo karšto glėbio paleidžia meškiną, išgaruoja visas jaustas pozityvas. Vėl atgyja baimė, įtampa, dvejonės. Ji jaučiasi taip, tarsi meškučio letenos nuneša ją į kitą pasaulį, kuriame ji nežino, ką reiškia svarstymai ir nepagrįstos abejonės. Į tokį pasaulį, kuriame viskas labai gražu!.. Nebejausdama meškino švelnumo, ji grįžta į keistai surėdytą erdvę. Į tokį pasaulį, kuriame jausmų paletėje ne vien šviesios splavos. Jai norisi niekada iš rankų nepaleisti stebuklingojo draugo.. Norsisi jausti tik tai, kas džiugina, atpalaiduoja ir ramina.

       Stipriai suspaudžia akių vokus! Ji tikisi, kad užmerktos akys ją nuneš taip pat toli, kaip neša pliušinis žaislas. Tačiau viltys dūžta į šipulius. Užmerkusi akis, ji mato tik plaukiojančias baimes, nuoskaudas, nežinia ar kada išsipildysiančius lūkesčius ir pro šalį keliaujančias svajones. O tada ji atsimerkia ir suprnata, kad nereikia norėti pakeisti to, kas vyksta aplink ją. Tai yra gyvenimas, kuris yra būtent jos! Žmonės, kurie ją supa yra jo dalis. Tačiau jie neprivalo būti jame. Jai panorėjus, ji gali juos ištrinti. Kartais norisi ištrinti visus! Bet tada ji liktų vienui viena. Ji žino, kad laiminga nesijaustų. Pykčio ir susierzinimo akimirkomis, ji bando suprasti, kodėl vis susivaldo ir nepašalina žmonių, kurie jai kelia šiuos jausmus. Tada ji supranta, kad tie, kurie ją labiausiai pykdo yra kartu ir tais žmonėmis, kurie ją labiausiai džiugina!.. Ištrynusi juos, ji netektų įdomiausius jausmus keliančių subjektų!..

       Kartą ji nusprendė pakeisti savo fasadą! Apart demenstruojamos apatijos ir atšiaurumo, ji nusprendė į viešumą iškelti netikėtai savyje atrastus gerumą, švelnumą, begalinį rūpestį. O tada vėl persigalvojo. Vėl elgėsi šaltai ir abejingai. Ir vėl.. Ir vėl.. Ir vėl.. Atrodė, kad toks cikliškumas niekada nesibaigs, kol galiausiai ji nusprendė sau leisti būti skirtingai su skirtingais žmonėmis. Vieniems ji būna bejausme kale, kitiems ji būna švelnia kokete, tretiems ji būna rūpestinga drauge.. Dabar ji pati nebesuvokia, kiek vaidmenų sau jau priskyrė. Dėl to, ji ima ir pasiduoda emocijoms! Kai nori būna kale, kai nori būna pajacu.. Ir kas vakarą, grįžus namo, ji apkabina didžiulį meškiną, kuris išlaisvina ją!.. Tada ji atranda save tokią, kokia iš tiesų yra!.. Kartais įsikniaubusi į pūkuotą žaislą, ji paslapčia svajoja visada leisti sau būti tokiai.. 

Žadink ją!..

       Vėjo sukūryje žaidžiantis klevo lapas. Tai vienintelė jo transporto priemonė. Išdykėlis vėjas. Jis skraidina medį palikusį lapą taip toli, kad kelio atgal jis niekada neras. O ir nereikia. Tai vieta, kurioje jis užaugo, bet toli gražu ne ta vieta, kurioje jis baigs savo dienas. Lapas sukurtas tam kad keliautų, keliautų ir dar kartą keliautų.. Kad niekada nesustotų. Jis nuolat ieško, nuolat smalsauja ir nuolat atranda! Kaskart vis ką nors naujo. Žinoma, būna, kad ir jam tenka ilgėliau stabtelėti vienoje vietoje. Tada, kai nenuorama vėjas nurimsta, o gal pailsta.. Lapas laukia, kol jį kas nors pakels ir nuneš į naują vietą, ten, kur jis dar nebuvo. Vėjo dėka jis nesijaučia bejėgis. Jis jaučiasi galingas ir didingas! Skrenda toli, o kartais net taip aukštai, kaip tik paukščiai pakyla. Laisvės pojūtis..

       Padovanok man saują rudens, kad pajausčiau tą laisvę, kurią jaučia ryškiausiomis spalvomis nudažyti lapai. Padovanok ir leisk užmerkus akis skrieti kartu su jais. Leisk jausti vėjo galybę. Leisk pajausti, ką reiškia nepažinoti bejėgystės.. Ką reikškia nieko neplanuoti. Tik mėgautis laisve.. Ką reiškia nebijoti rytojaus ir šiandienos. Leisk tai jausti bent trumpai akimirkai, kol būsiu užsimerkus.. Leisk skristi, skristi, skristi.. Kartkartėmis pailsėti, laukiant vėjo, o tada vėl šėlti jo sūkuryje. Skristi, skristi..

       Padovanok man mažytį margaspalvį klevo lapą, kad nepamirščiau to beprotiško laisvės pojūčio. Dovanok jį man, kad niekada nepasikeisčiau, kad būčiau nutrūktgalve nuotykių ieškotoja. Kad neprarasčiau smalsumo ir nuoširdaus džiaugsmo! Dovanok man lengvutį laisvės simbolį, kad visada prisiminčiau jos svarbą! Neleisk man pasiduoti sociumo priespaudai. Ragink nuolat daryt tai, ko iš tiesų noriu. Ragink vaikščiot basai per šėlstančią audrą, jei tik to noriu! Skatink dainuoti, nors ir nemoku! Žadink vaikiška norą džiaugtis šaltu sniegu! Puoselėk mano neįgyvendinamas svajones! Svajok drauge! Mylėk beprotystę, kuri gyvena manyje! Nebandyk sutramdyti! Tik skatink laisvę! Skatink ir būk laisvas kartu!..