Ji įsileido į širdį nepažįstamąjį. Jis
atrodė toks mielas, nuolat stebinantis ją. Nuo ryto iki vakaro jos veidą puošė
šypsena. O naktį šypsena puošė jos sielą. Žmonės teigė, kad ji spinduliuoja
laime. Jie kalbėjo, kad ji aplinkinius užkrečia savo entuziazmu. Mergina
švytėjo! Bet palaipsniui šypsena blėso. Palaipsniui blėso ir jos švytėjimas. Ryškios
spalvos blanko, tapo vis silpniau matomomis. Naivumas ėmė garuoti, kaip rasa
ankstyvą rytą. Ji pamatė, kad žmogus, kuriam dovanojo savo meilę nebuvo toks,
kokiu dėjosi. Bėgant laikui, jis parodė, koks iš tiesų yra. Jo žodžiai prarado
vertę.. Jo veiksmai nebeatrodė tikri ir nuoširdūs.. Ji ėmė abejoti viskuo.
Netgi nuolat kartojamu „myliu“. Džiugus širdies plazdėjimas virto skausmingu kratymusi..
Anksčiau šuolis
stačia galva į nežinomybę, atrodęs tokiu teisingu dabar jai virto didžiule
abejone. Vis dažniau ji susimąsto, ar tai, ką jis sakė ir vis dar sako buvo
tikra. Ją kankina dvejonės.. Atrodo, kad širdis pakliuvo į meškos spąstus. Šalia
jo ji jaučiasi laiminga.. Mylinti ir mylima. Bet vos jam išėjus, spąstai ima
spausti vis stipriau. Nerimas ir baimė kasdien auga.. Vis dažniau atrodo, kad likimas
nori, jog ji visą gyvenimą būtų viena.. Pasaulis reikalauja paleisti visus, kurie
bent minutei pagalvoja apie bendrą ateitį su ja. Baimė jai skirta ne šiaip sau.
Baimė reiškia, kad ji negali sau leisti nieko mylėti ir negali leisti kitiems to
daryti. Griežtai! Ji turi būti šalta ir atstumianti. Privalo.
Ji galėtų tikėti
viskuo, ką jis sako.. Ji galėtų toliau ploti rankutėmis jam pažvelgus į ją..
Taip, ji vis dar galėtų virpėti iš jaudulio, jo lūpom palietus ją.. Ji galėtų..
Bet būti naivia jau per baisu.. Ji nepabėgo nuo savo baimių.. Nepabėgo, bet ir
nesusigyveno su jomis.. Gaila, bet ji nebepasiduoda naiviam džiugesiui..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą