Dviveidžio nauda!

       Mylinti ar tuščia širdis? Abi turi savų talentų. Iš esmės, jie vienodi. Tiek viena, tiek kita širdys moka dėl visko pergyventi. Jos moka jausti ne tik šilumą, rūpestį ar spinduliuoti įvairiausių spalvų džiaugsmu. Be šių gabumų, jos turi talentą liūdėti.. Nereikia skaudžių žodžių ar absurdiško elgesio. Kartais pakanka minčių. Bereikšmių. Kažkieno primestų.. Ar neapdairiai savaime atskridusių neaišku iš kur. Jos veiksmingiausios slogulio trąšos. Geriausia yra tai, kad už jas mokėti nereikia niekam ir niekada. Nereikia net prašyti, kad kas nors jomis dalintųsi, nereikia nei skolintis.. Jos labai savarankiškos ir gausios!.. Lengviau pasiekiamos, nei užteršto oro gurkšnis..

       Neutralias mintis patręši. O tada prasideda: slogulys, sielvartas, graužatis.. Oho! Negatyvizmo maratonas! Iš menkučio akimirksniu atsiradusio širdies virptelėjimo išauga ašaros, kūno drebulys, kūkčiojimai.. Prieš akis be paliovos kyla niūrūs vaizdiniai. Be perstojo..  O tuo metu galėtum jausti tai, kas gražu ir verčia šypsotis. Kiekvienas nori to paties – tiesiog nuoširdžiai šypsotis ir nejausti nepagrįstos baimės. O dar geriau, nejausti jokios baimės! Tiesiog pasitikėti aplinka. Pasitikėti žmonėmis, o svarbiausia pačiu savimi.

       Lengva pasakyti „pasitikėti žmogumi“.. O kaip tai įgyvendinti, kai niekaip nesukuriamas tinkamas atskaitos taškas?.. Išvis, koks tas pagrindas turėtų būti? Žmogus turėtų niekada nemeluoti? Jis turėtų nemeluoti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais? O gal išvis, žmogus turėtų niekada nekalbėti? Gi nekalbėdamas žmogus nesumeluos. Tyla nemoka sakyti netiesos. Tačiau lieka veiksmai, kūno judesiai, gestai. Kūno kalba taip pat yra puiki melagė. Vadinasi, žmogus turėtų nebejudėti. O tuo, kuris nekalba ir nejuda galima pasitikėti?.. Jis gali meluoti net mintimis!.. Taip, jis turėtų net nemąstyti. Bet ar toks gyvis dar vertas būti vadinamas žmogumi? Jis taptų statula.. O kam žmogui statula? Taip, ja galima pasitikėti, tačiau ji nenustebins niekuo, ji nepasakys ar nepadarys nieko malonaus.. Ji tiesiog bus ir tiek.. Gal vis dėl to abejonės ir šioks toks nepasitikėjimas nėra taip blogai?..

       Paranoja neturėtų persekioti visą gyvenimą. Jei vienas žmogus buvo nevertas pasitikėjimo, dar nereiškia, kad visi aplinkiniai tokie pat. Bet kaip tada, kai žmonės kalba vieną, o daro kitą. Taip būna visada ir taip daro visi. Ne viskas, ką daro visi yra teisinga ir gera.. Ne viskas teikia laimę. Taip ir neturi būti. O kam?! Laimės supratimui ir įvertinimui, kartais reikia dviveidžių žmonių. Tik susidūrus su tokiais, įmanoma pakankamai stipriai vertinti tuos, kurie iš tiesų yra nuoširdūs, kurie nekalba, o tiesiog daro.. O jei ir kalba, tada jų žodžiai neprieštarauja jų veiksmams. Taip, dviveidžiai yra naudingi. Jų dėka žmogus išmoksta vertinti tai, ką turi.