6 balų žemės drebėjimas

       Praeities šmėklos grįžta. Tačiau, kiek jos baugina? Gąsdina tuo, kad teikia malonumą! Baisu vėl imti svajoti! Šmėklos priverčia suabejoti dabartimi.. Ar jau priimti sprendimai iš tiesų tinkami?.. O gal vienu metu įmanoma jausti šiltus jausmus ne vienam žmogui?.. Bet ar tie jausmai iš tiesų žmogui?.. Dabartyje yra žmogus, o kas jis buvo praeityje?.. Kas ateina iš jos?.. Žmogus, iliuzija, svajonė, nepatenkinta užgaida?.. 

       Šmėkla! Ji šmėsteli, tam, kad sudrumstų ramų jausmų gyvenimą. Vien savo buvimu ji geba sudrebinti viską! Tarsi šešių balų žemės drebėjimas.. Tai, kas gražiai pastatyta, kruopščiai puoselėta, ima byrėti.. Anksčiau, atrodę stiprius pamatus turį namai, tampa silpnais.. Norisi juos saugoti! Bet ar tas noras yra pakankamai didelis, kad sugebėtų išsaugoti bent jau namų pamatus?.. 

       Šmėkla pasirodė netikėtai, nelauktai, neįspėjusi ir neleidusi pasiruošti.. Ji šmėstelėjo tik kartelį! Kada dar kartą pasirodys - neaišku.. Ar išvis kada nors pasirodys?! Gal ji pasirodo tik tam, kad patvirtintų namų tvirtumą? Gal kaip tik tam, kad viską sugriautų?.. Gal ji nori padėti statyti viską iš naujo?.. Kartu?.. Per daug gal.. 

       Derėtų demonstruoti namų tvirtumą! Derėtų nepasiduoti tam, kas pasirodo netikėtai, tam, kas laikina ir neaišku ar dar kada nors pasikartos.. Derėtų išmokti statyti tvirtesnius pamatus ir pasirodžius šmėklai nebijoti, kad viskas, kas kruopščiai pastatyta, sugrius.. Išmokti nepasiduoti ir kurti tvirtesnius konstruktus.. 

Ji pasiduos..

       Ji įsileido į širdį nepažįstamąjį. Jis atrodė toks mielas, nuolat stebinantis ją. Nuo ryto iki vakaro jos veidą puošė šypsena. O naktį šypsena puošė jos sielą. Žmonės teigė, kad ji spinduliuoja laime. Jie kalbėjo, kad ji aplinkinius užkrečia savo entuziazmu. Mergina švytėjo! Bet palaipsniui šypsena blėso. Palaipsniui blėso ir jos švytėjimas. Ryškios spalvos blanko, tapo vis silpniau matomomis. Naivumas ėmė garuoti, kaip rasa ankstyvą rytą. Ji pamatė, kad žmogus, kuriam dovanojo savo meilę nebuvo toks, kokiu dėjosi. Bėgant laikui, jis parodė, koks iš tiesų yra. Jo žodžiai prarado vertę.. Jo veiksmai nebeatrodė tikri ir nuoširdūs.. Ji ėmė abejoti viskuo. Netgi nuolat kartojamu „myliu“. Džiugus širdies plazdėjimas virto skausmingu kratymusi..

       Anksčiau šuolis stačia galva į nežinomybę, atrodęs tokiu teisingu dabar jai virto didžiule abejone. Vis dažniau ji susimąsto, ar tai, ką jis sakė ir vis dar sako buvo tikra. Ją kankina dvejonės.. Atrodo, kad širdis pakliuvo į meškos spąstus. Šalia jo ji jaučiasi laiminga.. Mylinti ir mylima. Bet vos jam išėjus, spąstai ima spausti vis stipriau. Nerimas ir baimė kasdien auga.. Vis dažniau atrodo, kad likimas nori, jog ji visą gyvenimą būtų viena.. Pasaulis reikalauja paleisti visus, kurie bent minutei pagalvoja apie bendrą ateitį su ja. Baimė jai skirta ne šiaip sau. Baimė reiškia, kad ji negali sau leisti nieko mylėti ir negali leisti kitiems to daryti. Griežtai! Ji turi būti šalta ir atstumianti. Privalo.

       Ji galėtų tikėti viskuo, ką jis sako.. Ji galėtų toliau ploti rankutėmis jam pažvelgus į ją.. Taip, ji vis dar galėtų virpėti iš jaudulio, jo lūpom palietus ją.. Ji galėtų.. Bet būti naivia jau per baisu.. Ji nepabėgo nuo savo baimių.. Nepabėgo, bet ir nesusigyveno su jomis.. Gaila, bet ji nebepasiduoda naiviam džiugesiui.. 

Dviveidžio nauda!

       Mylinti ar tuščia širdis? Abi turi savų talentų. Iš esmės, jie vienodi. Tiek viena, tiek kita širdys moka dėl visko pergyventi. Jos moka jausti ne tik šilumą, rūpestį ar spinduliuoti įvairiausių spalvų džiaugsmu. Be šių gabumų, jos turi talentą liūdėti.. Nereikia skaudžių žodžių ar absurdiško elgesio. Kartais pakanka minčių. Bereikšmių. Kažkieno primestų.. Ar neapdairiai savaime atskridusių neaišku iš kur. Jos veiksmingiausios slogulio trąšos. Geriausia yra tai, kad už jas mokėti nereikia niekam ir niekada. Nereikia net prašyti, kad kas nors jomis dalintųsi, nereikia nei skolintis.. Jos labai savarankiškos ir gausios!.. Lengviau pasiekiamos, nei užteršto oro gurkšnis..

       Neutralias mintis patręši. O tada prasideda: slogulys, sielvartas, graužatis.. Oho! Negatyvizmo maratonas! Iš menkučio akimirksniu atsiradusio širdies virptelėjimo išauga ašaros, kūno drebulys, kūkčiojimai.. Prieš akis be paliovos kyla niūrūs vaizdiniai. Be perstojo..  O tuo metu galėtum jausti tai, kas gražu ir verčia šypsotis. Kiekvienas nori to paties – tiesiog nuoširdžiai šypsotis ir nejausti nepagrįstos baimės. O dar geriau, nejausti jokios baimės! Tiesiog pasitikėti aplinka. Pasitikėti žmonėmis, o svarbiausia pačiu savimi.

       Lengva pasakyti „pasitikėti žmogumi“.. O kaip tai įgyvendinti, kai niekaip nesukuriamas tinkamas atskaitos taškas?.. Išvis, koks tas pagrindas turėtų būti? Žmogus turėtų niekada nemeluoti? Jis turėtų nemeluoti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais? O gal išvis, žmogus turėtų niekada nekalbėti? Gi nekalbėdamas žmogus nesumeluos. Tyla nemoka sakyti netiesos. Tačiau lieka veiksmai, kūno judesiai, gestai. Kūno kalba taip pat yra puiki melagė. Vadinasi, žmogus turėtų nebejudėti. O tuo, kuris nekalba ir nejuda galima pasitikėti?.. Jis gali meluoti net mintimis!.. Taip, jis turėtų net nemąstyti. Bet ar toks gyvis dar vertas būti vadinamas žmogumi? Jis taptų statula.. O kam žmogui statula? Taip, ja galima pasitikėti, tačiau ji nenustebins niekuo, ji nepasakys ar nepadarys nieko malonaus.. Ji tiesiog bus ir tiek.. Gal vis dėl to abejonės ir šioks toks nepasitikėjimas nėra taip blogai?..

       Paranoja neturėtų persekioti visą gyvenimą. Jei vienas žmogus buvo nevertas pasitikėjimo, dar nereiškia, kad visi aplinkiniai tokie pat. Bet kaip tada, kai žmonės kalba vieną, o daro kitą. Taip būna visada ir taip daro visi. Ne viskas, ką daro visi yra teisinga ir gera.. Ne viskas teikia laimę. Taip ir neturi būti. O kam?! Laimės supratimui ir įvertinimui, kartais reikia dviveidžių žmonių. Tik susidūrus su tokiais, įmanoma pakankamai stipriai vertinti tuos, kurie iš tiesų yra nuoširdūs, kurie nekalba, o tiesiog daro.. O jei ir kalba, tada jų žodžiai neprieštarauja jų veiksmams. Taip, dviveidžiai yra naudingi. Jų dėka žmogus išmoksta vertinti tai, ką turi. 

Absurdo dūmas

Sklando ore dūmai, burbuliukai sklaidosi aplink!

Dramblio ausį aš kasau, bebro bambą kutenu!

Šarkos pažastį sau uosto, tai skanu, kad negaliu!

Kobros šnypščia spjaudo žolę, koją braižo ananasai!

Bėga ragana per šluotą, alų pilsto debesim!

Pragaras nušvito aureolėm, bus smetono ant batono!

O bananas keičia spalvą, raganos alaus dėka!

Druskos niekas jau nežarsto, nes citrinos nieks neduoda..

Kiškis pradeda kukuoti, pomidorui jau chana!

Sniegas meile jau pavirto, kiaulėms bus tikra puota!

Kojos nagas jau nukrito, laukiam mes tavęs!

Parašyta bendradarbiaujant kitokiam sapnui su debesų pieva!