Jame rasiu ją!

http://www.youtube.com/watch?v=DHhp4oEvpuE

Vis ko nors ieškau.. Kartais žmonių, kartais savęs, kartais tikslų, bet dažniausiai mano paieškų objektu būna tikra meilė. Ne šiaip suvaidinta serialuose ar dar kokiose romantinėse dramose, bet gyvenime. Ieškau tokios meilės, kuria nė kiek nesuabejočiau. Pamatyčiau ir pasakyčiau - RADAU!.. Žmonės man sako, kad tokios meilės nėra ir aš jos niekada nerasiu. Bet aš netikiu ir vis tiek kantriai ieškau jos.

Kažkada jos ieškojau visame pasaulyje. Maniau, kad tikra meilė yra pas visus žmones. Stengiausi pamatyti ją šeimose. Tiesiog vaikščiodama gatve.. Ieškojau tarp įvairaus amžiaus porų, tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų.. Bet nė karto nemačiau nieko panašaus į tikrą meilę. Mačiau draugystę, artumą, švelnumą, rūpestingumą.. Mačiau labai daug jausmų, bet ne tikrąją meilę. Suvokiau, kad ieškau per plačiai. Tikrą meilę rasti galiu visai čia pat. Atsisukau į save.

Man atrodo, kad nemoku mylėti, tad jei jau savyje sugebėsiu rasti tikrą meilę, tada žinosiu, kad ji iš tiesų yra. Tikra.. Man sako, kad ir jis nemoka mylėti. Sako, kad jis gali daug, bet nemoka jausti tikrų jausmų. O aš tuo netikiu. Žinau, kad jis moka mylėti. Jis moka mylėti kitaip, nei tiek, kurie man pasakoja apie meilę. Jis moka mylėti iš tiesų. Žinau, kad ieškodama jame ir savyje aš rasiu meilę. Rasiu ne tokią meilę, apie kurią visi kalba. Ten nebus jokių drugelių ar dar kokių kirminų. Jame ir manyje slypi ta meilė, kurios aš ieškau ir žinau, kad rasiu. Reikia tik stiprybės ir kantrybės.

Jau ne kartą atsimušiau į jo gynybines sienas. Ir dar ne kartą atsimušiu. Žinau, kad savo ypatingus jausmus jis slepia, nes mato, kad tikrus jausmus žmonės pavertė į lakoniškus stereotipus. Niekas nebežino, ką jie iš tiesų jaučia, kol kito to neįvardija. Kažkoks girtas filosofas papasakojo apie tai, kad meilė yra drugeliai ir dar kažkokios nesąmonės, kurios skraido pilve, tai dabar visi kalba taip pat. O jei nuoširdžiai imtų ir pasakytų, ką jie jaučia, kai myli. Kai iš tiesų myli. Štai kas būtų meilė!

Nėra vienodų jausmų. Visiem žmonėms jie yra skirtingi! Kad ir tie patys elementariausi džiaugsmas ir skausmas. Jie nėra vienodi. Vieni žmonės iš džiaugsmo gali verkti, kiti tik juoktis. Kai kurie žmonės džiaugsmą jaučia kiekviena kūno ląstele, o kitiems jis jaučiamas tik mintimis.. Mes esam per daug skirtingi, kad galėtume vienbalsiai apibūdinti jausmus vienodai.

Aš neieškau tos meilės, apie kurią visi kalba. Tai nėra meilė. Tai absurdiškas stereotipas, kuris žlugdo tikrus jausmus! Nereikia visame kame būti vienodiems.. Kam ta pilka masė, kuri jausmus taip pat daro pilkais ir jau nebe tokiais tikrais?! Žmonės tokie tingūs.. Jie net nebe sugeba jausti tikrų jausmų.. Iki gali išjausti to, ką laiko savyje. Jausmus reiškia kaip ligos diagnozes. Juokiuosi, vadinasi džiaugiuosi. Bučiuojuosi, vadinasi myliu. Verkiu, vadinasi skauda. Absurdas!

Žinau, kad jis jaučia tikrus jausmus, bet nerodo jų niekam. Nerodo, nes liks nesuprastas. Jis jaučia kitaip nei ta pilka masę. Neprarasiu vilties niekada! Žinau, kad tikra meilė yra ir žinau, kad ją turi jis. Ją turiu ir aš. Aš ją rasiu! Mumyse! Mes leisim vienas kitam paliesti tikrus jausmus. Jis nebijos manęs. Jis pasitikės ir parodys. Aš taip pat nebebijosiu ir parodysiu. Jis ir aš viską suvokiam kitaip. Dėl to ir nepasiduodam pilkos masės įtakai. Dėl to mes jaučiam tikrus jausmus..

Esu užsispyrusi ir kantresnė nei maniau. Man pavyks prisibelsti ten, kur jau seniai niekas nebuvo apsilankę. Mano valios ir tikėjimo užteks. Jo nepritrūks!

..pasivijo save!

       Visai netikėtai ji vėl prisiminė, ką reiškia gauti labai daug dėmesio, ką reiškia nuolat girdėti, kokia ji nuostabi.. Kokios gražios akys, kokia kerinti šypsena ir dieviški plaukai. Komplimentai buvo žarstomi ne vien dėl jos išvaizdos. Mergina gavo tiek daug pagyrimų dėl savo spontaniškumo, dėl žaismingumo, elegancijos, iškalbos, entuziazmo.. Net sunku viską prisiminti..
       Žinoma, jais nė per nago juodymą nebūtų patikėjusi, tačiau visa tai, kas tą vakarą jai buvo kartojama sakė ne vienas žmogus. Ji buvo giriama ir vaikinų ir merginų. Nežmoniškai keista.. Ir taip gera. Ji nuoširdžiai dėkojo už kiekvieną pasakytą gražų žodį!..
       Mergina buvo bepradedanti manyti, kad jos žavesys jau išblėso. Bet reikėjo tiek nedaug, kad ji atsigautų ir atgautų pasitikėjimą savimi. Tą vakarą ji nesitikėjo jokio dėmesio. Ėjo trumpam atlikti pareigos. Tačiau pareiga tapo linksmybėmis, kurios užsitęsė iki paryčių. Ji spinduliavo džiaugsmu, pasitikėjimu savimi, užtikrintumu..
       Taip - ji SPINDULIAVO! Ji vėl švytėjo ir nesijautė nepatenkinta ar nepasitikinti savimi.
       Tą vakarą buvo ir jis. Jis matė ją. Visą vakarą vogčiomis stebėjo ją. Mergina pastebėjo jo pyktį ir pavydą. Tai buvo pirmas vakaras, kai ji nebesistengė sėdėti kuo arčiau jo, nebesistengė užkalbinti jo ar nuolat žiūrėti į jį.. Ji tiesiog linksminosi, kalbėjosi, žaismingai bendravo su visais. Ji buvo savimi. Po tokio ilgo laiko! Ji vėl yra ji!..
      Jis pavydėjo. Išėjo anksti. Išėjo piktas ir net neatsisveikino su ja. Tą vakarą ji nesureikšmino to. Mėgavosi laiku, kurį leido su kitoniškais žmonėmis. O jis ją visą laiką stebėjo. Jis keletą kartų kalbino ją. Ji neatstūmė jo bendravimo. Neatstūmė nė vieno žmogaus, bendravo su visais.. Buvo gera. Neapsakomai gera.   Jis visai neseniai atstūmė jos jausmus, o dabar matė, kad ji atsigavusi, ji nepalūžusi, ji linksma ir švytinti!.. Jis tai matė ir tai jį varė iš proto! Jos džiaugsmas gyvenimu ir savimi, bei jo pyktis ir pavydas matėsi taip akivaizdžiai! Tai matosi dar ir dabar.
       Ji jo vis dar nori ir vis dar puoselėja šiltus jausmus. Bet pagaliau ji suvokė, kad gyvendama laukimu, ji praranda save. Ir štai! Kalėdų stebuklai ėmė vykti! Ji pajudėjo į priekį, ji vėl pasivijo save!..
       Ji myli jį, bet kartu vėl myli save!!

Karnavalo kaukių nebereikia..

Kad ir banali pradžia, tačiau šiuo atveju, ji tinkama..

Gniužulas gerklėje. Ne, jis žemiau. Pačiame saulės rezginyje! Baisus ir nuolat tvinkčiojantis gniužulas. Bjauriausia tai, kad jis didėja, o aš žinau dėl ko. Žinau, kodėl jis susidarė ir kodėl nė kiek nemažėja. Tam, kad panaikinčiau jį, pirmiausia, turiu kaip reikiant padirbėti su savimi.. 

Jaučiuosi nukonkuruota visose gyvenimo srityse. O kadaise, kone visur, buvau geriausia. Deja, dabar visose srityse yra žmogus, kuris mane lenkia. Esu perfekcionistė, dėl to tai ištverti yra kur kas sunkiau, nei atrodo. Mano savivertė smuko taip žemai, kad nebe suvokiu, ką turiu daryti, kad vėl patikėčiau savimi. Nors suvokiu.. Kuo puikiausiai, bet nieko nedarau.

Turiu būti savimi. Jokios apgaulės sau ir kitiems. Labai norėčiau vėl būti savimi. Tik va, bėda.. Nebežinau, kokia aš esu iš tiesų. Jau tiek daug kartų keičiausi, tikėdama, kad tai darau dėl savęs.. Ir lygiai tiek pat daug kartų klydau taip manydama. Visada būdavo koks nors žmogus, kuriam norėjau būti tobuliausia būtybe. Tapau tuo, kuo žmonės norėjo, kad būčiau. Tik ne aš pati.. 

Taip norėčiau atsikratyti man dirbtinai primestų savybių. Nusimesti jas, kaip kaukes po karnavalo. Žaidimai baigėsi. Prasidėjo tikras gyvenimas, o aš jam dar nepasiruošusi.. Visi žino kas jie ir kokie jie. O aš ne.. Nesijaučiu laiminga, nes nemyliu savęs. O savęs mylėti negaliu, nes nežinau, kas aš esu. 

Aš drąsi? Atrodo, kad taip. Atrodo. Na, žmonės taip sako. Užsispyrusi? Taip sako daugelis.. Akiplėša? Ir taip kalba.. O iš tikrųjų?.. Nesijaučiu saugi, nesijaučiu tokia drąsi, kaip mano kiti ir nesu tokia valinga bei užsispyrusi, kaip atrodo aplinkiniams. Akiplėša? Nesu tokia. Tai mano gynyba. Saugau kažką, kas slypi viduje. Blogiausia tai, kad pati nežinau, ką ten saugau. Neįsileidžiu ten ne tik aplinkinių, bet ir savęs. 

Nemaniau, kad kada nors jausiuosi kankinama egzistencinių klausimų. Jie tokie sunkūs ir skaudūs. Žinau tiek daug apie tai, kaip atsikratyti jų, bet atsakymo į esminį klausimą nerandu. Nesugebu jo rasti.. Stengiuosi taip stipriai, kaip tik galiu, bet vis patiriu nesėkmę. Bijau, kad toks nuolatinis atsimušimas į šaltą sieną, mane privers nuleisti rankas ir vėl pasinerti į chaotišką karnavalą. Noriu žinoti, kas aš esu.. Noriu žinoti, kokia esu.. Bet tai taip sunku.. 

Laukiu atsakymo. Taip norėčiau susapnuoti ar google perskaityti, kokia aš iš tikrųjų esu. Noriu pajausti save. Jau net nebežinau, kas tai per jausmas.. Prisimenu tik tiek, kad būdavo gera.. Labai.. 

Taip galima ir išprotėti. Vis bandant ir laukiant. Atsakymą rasti galiu tik aš viena, bet vienai veikti yra labai sudėtinga. Tikrai žinau, kad negaliu būti viena, žinau, kad man nuolat reikia palaikymo, žmonių, į kuriuos bet kada galėčiau atsiremti. Tokių žmonių turiu, tačiau jie negali man padėti išsiaiškinti, kas manyje slypi. Tai galiu tik aš. Bet jaučiuosi per silpna, kad pajėgčiau įveikti šią kliūtį.. Noriu.. Turiu išsiaiškinti! Privalau! Nors kažką turiu padaryti tik dėl savęs! Aplinkinių nuomonė man turi būti nesvarbi. Ne kiti žmonės mane turi vertinti, aš pati save turiu vertinti, pati turiu žinoti kokia esu ir išvis, kas esu! Pati save turiu mylėti!.. 

Blogos mergaitės laiškas Kalėdų Seneliui

Kalėdų Seneli, 

       Žinau, kad dovanas neši tik tiems, kurie visus metus buvo geri. Na, turiu prisipažinti, kad šiemet nebuvau labai gera mergaitė.. Bet tu ir pats tai žinai.. Dėl to šiemet neprašysiu dovanų sau. Taip pat žinau, kad yra labai daug tokių pat kaip aš (vertų tik anglies, o gal net viso maišo anglių). Tad nusprendžiau pasisiūlyti pati būti dovana!..

       Kam tau veltui eikvoti anglis ir vargti jas nešant blogiukams?.. Man atrodo, kad gavę anglių jie tikrai nepasitaisys kitais metais ir nepasistengs būti geresniais. Ir išvis, gudresnieji anglis gali priimti kaip visai gerą dovaną. Įmeti į krosnį ar židinį ir šašt - kiek šilumos! Manau, kad tu anglis dovanoji visai ne tokiu tikslu. Tu nori, kad tie, kurie nebuvo geri suprastų, kad tai nėra dovana.

       Tai štai, kaip jau minėjau, noriu pabūti dovana. Iš manęs bus kur kas daugiau naudos, nei iš eilinės anglies, kuri, beje, dar ir naudinga yra ir gali būti įvertinta kaip itin gera dovana. O štai aš.. Geriau už bet kokią anglį. Įsivaizduok, padovanoji mane kokiam nors blogam vaikinukui ir tada mudu kartu ne šiaip sau šildomės, bet dar ir stengiamės būti geresniais, kad kitais metais gautume tikras dovanas, o ne žmones, kurie atstoja anglis.

       Ir pasitaikyk tu man taip, kad aš kuo puikiausiai žinau, kam galėtum mane padovanoti! Žinok, visai netyčia, pažįstu vieną tokį vaikinuką, kuris šiemet buvo labai, net labai blogas. Manau, kad geriausias tavo sprendimas būtų mane padovanoti būtent jam. Gavęs mane jis tikrai kitais metais butų daug geresnis! Nieko asmeniško, tiesiog, taip netyčia nutiko, kad man teko susipažinti su juo. Geriau pagalvojus, gal ir aš pabuvusi jo dovana tapčiau geresne.. Matai, tu gali ne tik sutaupyti anglių, bet dar ir vienu šūviu nušauti du zuikius!..

Trenkta koketė

       Ji trenkta koketė! Myli vieną, nori kito, o žaidžia su visais. Ji pagalvoja ar išvis moka bendrauti su vyrais normaliai. Be jokio koketavimo, be flirto. Ne. Nemoka. Ir kas iš tų norų, meilių ir flirto?.. Vis tiek ji viena. Ji ne tik viena. Ji vieniša.
       Užmiega. Kasnakt. Prieš miegą svajoja, kaip jos meilė bus priimta. Ji svajoja apie rytą, kai nubus ir supras, kad yra mylima. ..kai nubus ir šypsosis be paliovos, nes suvoks, kad kažkam ji yra visas pasaulis, o tas kažkas yra jos pasaulis.
       Taip, ji nori jaustis mylima to paties žmogaus, kuriam ji mielai dovanotų ne tik savo kūną, bet ir sielą. Ji jam atiduotų save. Gyvenimą..
       Apgailėtinas flirtas net su tais, kurie jai nė kiek nepatinka. Desperatiškas elgesys. Pasaulyje pilna vyrų, kuriems ji yra idealas, tačiau būtent tas vienas, kurio meilės ji trokšta ignoruoja ją. O jis jai toks svarbus. Jis iššūkis. Niekada nepasiduoda jos flirtui, niekada nerodo jai dėmesio. Taip, jis bendrauja su ja ir tai jam patinka, bet jis niekada ir nė už ką neparodo jai jokio dėmesio, jokio jausmo. Jis kitoks. Jis jos idealas. Ji sako visiems, kad nemoka mylėti. Tačiau ji jį myli. Beviltiškai ir beprotiškai!.. Mergina žino, kad jos kiekvieno vakaro svajonė niekada neišsipildys, tačiau vis tiek ji nesugeba paaiškinti to savo širdžiai. Svajonės tęsiasi. Jos nenutrūkstamos. Tikriausiai idealiausios.. Tobulos.
       Ji moka mylėti ir tikrai gali mylėti. Tačiau jis to nenori. O ji nenori rinktis kito objekto. Ji žino, kad kito tokio kaip jis nėra. Tai ją varo iš proto: aistra; noras alsuoti jam į kaklą; ryte kutenti nosį, glostyti blakstienas, pirštų galiukais jausti jo lūpas.. Uhh.. Norai vilnija.. Daužosi į tolimiausius fantazijos klonus. Ji šėlsta. Smegenų vingiai kaista nuo vaizdinių regimų jos fantazijose.. Jis altorius, kurį ji garbina, kuriam vergauja, net jam to nežinant.
       Jis žino, kad yra geidžiamas. Jis žino, kad ne viena dėl jo padarytų bet ką. Tai ją varo į neviltį. Ji nori pykti ant jo, ji nori nekęsti jo! Nori nebendrauti su juo. Tačiau negali. Ji neištveria be jo. Jai jo reikia kaip kraujo tekančio jos venomis. Reikia keisto jo bendravimo, reikia jo žvilgsnio, kuris yra tobuliausias. Jie bendrauja jau labai seniai, tačiau jo žvilgsnis yra stebuklingas - ji vis dar neprisimena jo akių spalvos, o į jo akis žiūri nuolat. Dažnai ir ilgai. Mylimųjų akių spalvą ji įsimena labai greitai, tačiau su juo kitaip. Jo žvilgsnis užburia ją. Žvilgsnis, ne akys, bet žvilgsnis. Kaskart susitikus oda laksto elektros impulsai. Norisi nagais išplėšti iš krūtinės tą prakeiktą jausmą, kuris taip stipriai trukdo gyventi!
       Ji nebenori jo mylėti! Ji nebenori koketuoti su kitais. Ji ima bijoti jausmų.. Ji nori būti mylima, tačiau pati to bijo.
       Taip, ji nori sulaukti daug dėmesio iš vyrų. Jai jis patinka, tačiau ji bijo meilės. Gal dėl to jai atrodo, kad nėra nė vieno vyro, kuris jos geistų ne vienai nakčiai, o geistų iš tiesų.. Trokštų..
     

Ir tai pasakė vyras..

       Amžina konkurencija. Toks moteriškosios lyties požymis. jos konkuruoja visur ir visada. Ypatingai viena su kita. Draugės. Taip. Faktiškai jos draugės. Iš pradžių taip ir yra. Vėliau draugystė nejučia tampa konkurencija. Konkuruojama dėl visko ir visada. Kai kokioje nors srityje nesiseka, jaučiamasi baisiai. Pykstama dėl to, kad jai nesiseka, o jos draugei sekasi. Brrr!
      Tačiau, kai moterys pradeda dėti pliusus ir minusus žvelgdamos į drauges ir į santykius su jomis, pasirodo, kad konkurencijos galima išvengt. Ne, išvengti jos neįmanoma. Bet galima pastebėti, kad ne konkurencijos sukeliami jausmai nėra tokie negatyvūs, kad norėtųsi nutraukti draugystę ir pasakyti: "ji tik mergina, kuri kažkada buvo mano draugė". Yra daug, tiksliau per daug gerų akimirkų, kurių būtų gaila ir per daug sunku atsisakyti.
       Moterys, įvertinusios draugystę ir jos teikiamus malonumus, suvokia, kad konkurencijos išvengti nėra įmanoma, tačiau galima ją sumažinti ir sumenkinti. Norėdamos išsaugoti drauges, moterys turi dirbti pačios su savimi, turi kalbėtis ir stengtis išreikšti mintis taip, kaip tai daro vyrai - sakyti būtent tai, ką galvoja, o ne palikti vietos interpretacijoms. Taip, toks atvirumas ir tiesmukumas sukels įtampos ir nesaugumo jausmus, tačiau būtent tas pats tiesmukumas padės išsaugoti draugystę!..
       Moterų draugystė gerokai skiriasi nuo vyrų. Jos turi dirbti. Nuolat dirbti. Nuolat stengtis perlipti per save ir įtikinti, kad draugės - ne konkurentės. Į jas reikia žiūrėti kitaip.
       Kad ir skamba juokingai, bet dviejų ar daugiau moterų draugystės yra labai panašios į vyro ir moters meilės santykius. Moterys nemoka tiesiog kalbėtis ir nejausti bei nedaryti savo interpretacijų. O tai ir verčia į viską žiūrėti kitaip! Būtent toks "keistas talentas" yra varikliukas, kuris nuolat verčia dirbti ir nuolat stengtis perlipti per save.
       Žmonės sako, geriausia būti pačiam savimi. Aha.. Galiu duoti galvą nukirsti, kad tas žmogus, kuris taip pasakė buvo vyras!

Vienturtė širdis

       Ji egoistė. Visada elgiasi taip, kaip nori pati ir niekada nepaklausia manęs ar aš sutinku, ar noriu to paties, kaip ir ji. Niekaip nesuprantu, iš kur toks nenoras nepasitarti, nepadiskutuoti. Dėl tokio jos savavališko elgesio kenčiam abu.
       Žinau, kad esu pats kaltas, jog ją taip išlepinau ir niekada neauklėjau, niekada neaiškinau, kad ne visada ji teisi ir visada sutikau su tuo, ko ji nori ir ką ji daro. Galėjau susiprasti ir anksčiau. Galėjau taip stipriai jos nelepinti. Būčiau daug skausmo išvengęs.
       Bet ne visada ji taip stipriai klydo. Buvo ir gerų jos pasirinkimų.
       Mudu abu karštakošiai. Skiriamės tuo, kad tai, ką padarau aš, nesukelia tokio ilgo skausmo nei vienam, nei kitam. Bet jos poelgiai.. Jie turi milžinišką išliekamąją vertę. Deja, ne visada ji sukelia malonius jausmus.
       Jau per ilgai nusileidžiu jai! Galėčiau paimti ir pasakyti: "Viskas, nuo šiandien aš būsiu autoritarinis valdovas. Tu klausysi manęs ir mano norų, o ne aš tavęs!". Bet nepasakau..
       Galėčiau įsivaikinti dar vieną. Gal tada ji išmoktų klausytis manęs, o aš išmokčiau nebešokti pagal jos dūdelę.
       Reikėjo paprašyti Dievo, kad padovanotų man dvi širdis. Tada ji nebesijaustų tokia vieniša ir taip nebe prisirištų prie kitų širdžių, kurios neatsako į mano širdies karštus jausmus. Mano širdies šiluma degina tik mane.. Žinau, kad ji nori savo šilumą dovanoti kitai širdžiai, tačiau aš žinau, kad kito žmogus neprisileis manęs taip arti, kad pajaustų mano vienturtę..
       Ji vis tiek viliasi. Liepsnoja. Stipriai. Degina save ir mane. Skauda abiems. O aš vis tiek ir toliau jai paklūstu. Suvokiu, kad ji stengiasi veltui, bet klausau savo vienturtės, kuriai taip norisi dalintis.. Jai nepatinka būti vienturte mano valdove..
       Turim vienas kitą ir akivaizdu, kad mums to maža.. Ji nori širdies, aš noriu žmogaus.. Spinduliuojam tam žmogui, kuris mato tik mane, o ne mus.. Aš vilties nebeturiu, bet ji - ..stipri.. Mano vienturtė, tiki, kad jai pavyks prisibelsti ir pasidalinti šiluma būtent su ja.. Su jos širdimi..
       Stipruolė veržiasi lauk, kai pamato ją! Ji nori sušildyti jos vienturtę. Ji tik nori laimės. Žinau. Mes abu jos norim.