Bejėgiška stiprybė

 

Sudreba žemė. Apsižvalgai aplink ir jauti, kad ant kojų vos išsilaikai tik tu. Visų aplinkinių gyvenimas eina sava vaga. Visų tų, kurie kadaise sakė, kad esi jiems svarbus žmogus.. Kas juokias; kas piktdžiugą kito nelaime slepia savam veide; kas liūdi dėl pasaulyje vykstančių kataklizmų ar tiesiog dėl ne tos spalvos batelių.. Trumpai tariant jie gyvena populiariuoju "čia ir dabar" laiku. O tu vis dar drebi ir jau tuoj tuoj virsi, griūsi, gal net palūši.. Desperatiškai ieškai, kur galėtum įsikibti, kas galėtų padėti išsilaikyti bent jau ant kojų. Niekas ne nepastebi, kad tu krenti. Tai mato tik po tavo širdimi gyvenę monstriukai. Tačiau tau jie pernelyg svarbūs, kad galėtum griebtis už jų. O jie dar per silpni, kad tau padėtų.. Tu suvoki, kad tavo parkritimas juos skaudina, jie jaučiasi bejėgiai. Tu jautiesi lygiai taip pat kaip ir jie. Tačiau žvelgdamas į juos šypsaisi ir sakai, kad tau viskas gerai. Jėgų atsistoti neturi, tačiau gulėti tau taip pat prabanga. Neaiški jėga tau padeda atsistoti, dvasia rėkia žverisku balsu apie skausmą, neviltį ir bejėgiškumą, tačiau tu vis šypsais ir stengiesi apsaugoti gyvenusius po tavo širdimi.. 

Žvėriška vienatvė

       Jos neištiesins net "grabo lenta"!.. Nuostabi aukos pozicija jai jau įaugo į odą. Ji ir ši pozicija tapo vieniu. Ak, kaip nuostabu girdėti aplinkinių paguodą, padrąsinimus ir pastiprinimus. "Tu elgiesi teisingai, tai visi kiti yra kvailiai", "Ak, kaip tau sunku, vargšele tu!", "Tu labai drąsi ir stipri, elgiesi teisingai".. Ir taip  toliau.. O ji dieviška manipuliuotoja! Ji geba supykdyti visą pasaulį, o po to dėtis niekuo dėta, ar net geriau - itin nuskriausta ir emociškai sužeista. Būtų nė kiek negaila tokios prakeiktosios, jei tik ji pati suprastų, ką ji daro su savimi ir savo gyvenimu. Jei tik ji pamatytų, koks nuostabus gyvenimas galėtų būti, pamilus save ir nustojus laukti aplinkinių patvirtinimo apie jos egzistavimą!..
       Daugelis sako, kad ji kupina pykčio ir tokią nuodingąją gebenę geriau apeiti iš tolo. Mažai, kas nori apžiūrėti ją iš arčiau ir dar mažiau kas drįsta prie jos prisiliesti.. Ir teisingai!! Kam save sužeisti svetimais nuodais? Ji kaip Medūza - tik ne akmeniu paverčia vos pažvelgus jai į akis, bet sėkmingai pasėja pykčio sėklą. Verčia nekęsti pasaulio ir skatina gailėtis jos. Padeda pamiršti meilę žmonėms, gyvenimui ir sau. Natūralu, kad ji tokia vieniša.. Ir kuo ji jaučiasi vienišesne, tuo piktesne darosi..
       Ir ką gi aš girdžiu?! Sakai, tau gaila jos? Ji tokia vargšele? Prieisi ir apkabinsi? Sušildysi ją?! Štai, ką aš tau atsakysiu - Cha! Cha, cha, cha!!!!! Žmogau, šildyk save, o jos venk! Nieku gyvu nesiartink prie jos! Ji apnuodys ir tave! Ji geba tik nuodyti. Jos širdis per tamsi, per daug sustingusi, sušalusi ir apakusi. Ji jau seniai nebežino, kas yra meilė.. Nesiartink prie jos!.. Kad ir kokiu žavaus šunyčio žvilgsneliu ji žvelgtų į tave - ignoruok, venk, o dar geriau BĖK! Ji neverta tavo gerumo ir šilumos!
       Kaip galima sušildyti žmogų, kuris teigia norįs šilumos, tačiau visaip kaip tik įmanoma atmuša ją? Kaip galima pastiprinti tą, kuris visą gėrį paverčia blogiu? Kaip galima priglausti tą, kuris kaip laukinė rožė: duria skaudžiai, spygliai įstringa po oda, verčia pūliuoti iš vidaus, užkrečia visa kūną, sukelia sepsį ir neleidžia jo gydytis?..
       Anksčiau ji taip šaukėsi pagalbos, nes kitaip nemokėjo, tačiau dabar tai jau nebe pagalbos šauksmas. Dabar tai ji. Atgrasi, šalta, kelianti pasišlykštėjimąir gailestį, nuodinga.. Ir nepaisant to, traukianti prie savęs tuos, kurie dar nespėjo paragauti jos magiško deserto! Gaila ir man. Gaila, kad niekas jos neišmokė šauktis pagalbos, nekenkiant kitam; gaila, kad niekas jai nepadėjo, kai jai to reikėjo; ir gaila, kad dabar jai tos pagalbos jau nebesinori, nes visuose ji mato tik pavojų ir grėsmę.. Ji išmoko saugotis ir gintis pykčiu, panieka ir kitų žeminimu. (Nors, tiesą sakant, ji ir pati nebežino, ką ginti ir saugoti yra likę..) Tik tada ji sulaukia bent kokio dėmesio. Tik tada nors kažkas jai parodo truputį švelnumo iš gailesčio.. O jei į jos pyktį atsako pykčiu, ji pajaučia, kokia ji gyva!
       Niekaip neapsisprendžiu žavėtis man tokiu aklumu, gailėtis jo ar smerkti jį. Kyla visi išvardinti jausmai, stebint nuodingąja mutantę. Norėčiau jai padėti atmerkti akis, tačiau tam reikia ne vien mano, bet ir jos noro.. Norėčiau pasakyti, kad ji gyva ir tam nebūtinas pyktis, tačiau ji turėtų norėti tai išgirsti.. Norėčiau jaustis saugiai ir apkabinti ją, tačiau ji turėtų norėti priimti tą apkabinimą be piktų kėslų. Nesijaučiu pakankamai drąsiai, kad rizikuočiau savo brangiu gyvenimu vien tam, kad jai padėti.. O kas, jei ta nuodingoji mutantė tai aš??! O kas, jei ji tai - TU?!!!

Blogiausia visoje visatoje!!

       Žinojau, kad būti mama yra labai sunkus, atsakingas ir sudėtingas darbas. Bet nė kiek nebandžiau įsisąmoninti, kokius jausmus tai kels. Buvau šventai įsitikinusi, kad motinystė kelia tik džiaugsmą, laimę ir pasitenkinimą. Ir tikroji tiesa pagaliau paaiškėjo!..
      Kasdien bent po 7 kartus pasijaučiu pačia blogiausia motina visoje visatoje. Kodėl? Elementaru, Vatsonai! Nesugebu išmokyti savo kūdikio visko, kas priklauso jam pagal raidą; nepakankamai gerai sužiūriu jį ir jis jau nubalnota nosimi; ne pakankamai dažnai pakeičiu sauskelnes ir jo užpakaliukas jau paraudęs; nesugebu įkalbėti suvalgyti bent šaukšto košės.. Tokių "nepakankamai/nesugebu" dar tūkstančiai!..
       Nejučia kyla klausimas - negi aš viena gaminausi vaikutį? Negi aš viena norėjau jo ir planavau jį?! Po šimts velnių - tikrai ne! Yra ir tėvas, kuris taipogi svajojo apie mažytį padaužiuką.. O kur jis dabar? Kur yra tėvas, kuris taip pat norėjo ir planavo, ir laukė?!! Ypatingai užsiėmęs - pavargęs po darbo; išalkęs; norintis poilsio; žvejyboje; prie kompiuterio; parduotuvėje ir t.t. Trumpai tariant, jis per daug užimtas, kad bent truputį pasidalintų ta milžiniška atsakomybe - auginti vaiką..
       Labai skaudu į pagalbos šauksmą išgirsti atsakymą - "aš ir taip padedu". Taip, kurgi ne............. Kaip mamytei padeda tėvelis? Naktį miega ramiausiai, dieną randa bent kelias valandas, kurias skiria tik SAU ir su MŪSŲ vaiku pabūna daugiausia valandą ir tai ne visą ištisai........... Tėvelis mamytei padeda, bet tikrai ne pakankamai.. Tėvelis, išgirdęs priekaištus, kad su vaikučiu reikia ne tik būti, bet ir bendrauti, jis atsako, kad "mama bendrauja užtektinai", kad "mama jį visko išmokys" ar pateikia dar geresnį atsakymą - "vaikas PATS visko išmoks ir pats užaugs"!.. Tikrai?!!!! Aaaaaaaaaaaaaaaaa!!!
       Tuoj sprogsiu nuo atsakomybės naštos!! Ir su niekuo negaliu ja pasidalinti. Galiausiai gaunu nokdauną! Pirmi mažylio žodžiai : "tėte"........... Taip. Gavau patvirtinimą ir iš savo mažojo pasaulio. Esu blogausia mama. Darau beveik

viską viena.. Ir nedarau nieko tinkamai.. Po galais!..
       Apie laiką sau aš tik pasvajoti galiu.. Visą laiką skiriu rūpinimuisi savo mažuojum pasauliu. Aš net nebežinau, ką reiškia bent pusvalandis vonioje be jokio nerimo, be jokios baimės ir be jokio rūpesčio. Vis bijau suklysti... Bijau, kad aš galiu ne pakankamai suteikti mažajam žmogučiui.. Per mano kvailas klaidas vaikutis užaugęs gali stokoti saugumo jausmo, pasitikėjimo savimi ar net fizinės sveikatos! Stengiuosi kaip išmanydama ir vis tiek darau nepakankamai..
       Sakysit, kad esu "tokia gera mama, kokia galiu būti"? Atsipeikėkit ir susikiškit tą nesakomę, kur nesueina!! Žinau, kad galiu būti geresnė mama, man tiesiog pritrūksta jėgų, kantrybės ir laiko.. Nesu tokia gera, kokia galiu būti.. Man trukdo atsipalaiduoti ir mėgautis motinyste tos baisios baimės.. Tiksliau ta viena baisi baimė - aš galiu sumauti savo atžalos ateitį! Nuo manęs priklauso, koks jis bus žmogus.. Ir vėl grįžtu prie tragiškai didelės atsakomybės, kuria neturiu su kuo pasidalimti. Deja...........
       Ir tada pažvelgiu savo vaikučiui į veidą. Tos tyros akys rodo meilę. Nepaisant to, kad esu bloga mama, žinau, kad atiduočiau viską savo mažajam pasauliui! Absoliučiai viską! Dėl jo numirčiau!.. Nors ir esu blogiausia mama, žinau, kad esu stipriausiai mylinti blogiausia mama. Ir tos meilės iš manęs niekas neatims!

Sukelk gaisrą!!

     Esi tarp begalės žmonių. Jie tave supa iš visų šonų, tačiau tavęs nemato niekas! Tu lauki, kol bent vienas iš jų tave pamatęs taip stiprii apkabins, kad net ims trūkti oro ar bent jau uždės tau ranką ant  peties.. Bet net visai šalia esantys tavęs nemato. Viliesi, kad tau ėmus rėkti, jie tave išgirs. Giliai įkvėpi oro - rėki taip stipriai, kad plaučiai krūtinėje nebetelpa!! Tačiau nepajunti nič nieko!.. Net, kai rėkdamas trypi ir daužais, nepajauti nieko.. Jokio žmogiško kontakto, net mažyčio garselio.
       Nutari apsižvalgyti aplink. Pakeli galvą, atmerki akis - tūkstančiai žmonių daro tą patį, ką tu darei prieš akimirksnį. Jie visi laukia to paties. Mažyčio švelnumo, bent trumpalaikio artumo, saugumo.. Akimis jau tai matai, protu suvoki, tačiau tavo siela sukaupusi per daug egoizmo! Tu nenori būti pirmas, kuris išties ranką kitam.. Tu vis tiek aklai tikiesi, kad kas nors apkabins tave anksčiau. Apkabinimu parodys, kad supranta tave, saugo tave ir rūpinasi tavimi! Ak, žmogau.. Koks tu apgailėtinai aklas!..
       Tavo egoizmas trukdo suprasti, kad net, jei tu apkabinsi kitą sušalusią sielą pirmiau, tai nebus tuščias apkabinimas. Šildydamas kitą, nejučia tavo ledkalnis pats ims palaiksniui tirpti.. Kuo daugiau šildysi kitus, tuo greičiau imsi atitirpinėti pats!..
       Egoizmas šaldo.. Tave.. Aplinkinius.. Pasaulį.. Tai lyg globalinis užšalimas! Ledynmetis! Mes gyvename ledynmetyje. Išnyksim kaip dinozaurai. Jei to norim, būkim akli kito poreikiams, neatliepkim jų. Juk tai tik żmogus. Kas iš to, kad ir aš žmogus?! Et, išnykim ir tiek! Juk taip dabar sprendžiame visas problemas - kas nepatinka, metam lauk. Tai išmeskim žmoniją lauk. Kam ji tokia?!
       Padėdamas kitam, tu padedi sau! Kviečiu tave pramerkt savo akis! Uždėk ranką ant peties tam, kuris jau stingsta. Gal dar spėsi jam padėti.. Juk maža žarija gali sukurti didelį laužą ar net sukelti gaisrą!

Besočiai!..

       Grįžtu su trenksmu! Sako, kad niekur nebuvau dingus.. Klysta. Manęs nebuvo. Kur buvau? Apibūdinti neįmanoma tos vietos. Sklandžiau svajonėse. Viskas atrodė taip tikra - visos mintys materializavosi. Maniau, kad tik to ir troškau visa gyvenimą.. Bet.. Taip "bet"!! Pasirodo esu žmogus!..
       Kokia apsurdiška žmogaus prigimtis! Jam niekada negana. Turi duonos, nori omaro; turi vandens, nori ugnikalnio kokteilio; turi draugų, nori mylimųjų; turi gerą sveikatą, nori nemirtingumo!.. Jis nepasotinamas..
       Regis išpildei visas dvasiškąsias svajones ir pajunti tuštumą savy. Turi viską, apie ką taip svajojai ir ..... Nieko! Tu vis tiek nelaimingas! Kaltini aplinką, kad negali jaustis laimingu. Sakai, kad tave ji susargdino žymiąja depresija! Taip! Tau tikrai depresija, nes kitas tavo vietoje būtų pats laimingiausias, o tu - mat - radai ko inkšti..
       O kas nutiktų, jei  trumpam nusisuktum nuo savo pakeleivės draugės - depresijos - ir pažvelgtum giliau į save? Gal netyčia imtum ir suprastum, kad tai visai ne tavo svajonės, kurias realizavai? Gal tai kažkieno kito svajonės, kurias kažkas įgyvendino per tave? Kaip pasijustum supratęs, kad buvai įrankis? Daiktas! Tavimi pasinaudojo..
       Žmonės sako, kad mes patys savo likimo kalviai ir patys renkamės sau kelią. O kas, jei jie klysta? Kas, jei mūsų likimai jau apspręsti ir mes esam tik alaviniai kareivėliai kažkieno žaidimo lentoje?!
       Norisi tikėti, kad žmonės neklysta.. Norisi tikėti, kad pats apsprendi savo gyvenimą - likimą.. Norisi tikėti, kad tai, ką darai, darai laisva valia ir savo noru. O tos svajonės, kurias įgyvendini, yra tikri tavo paties troškimai.. Gal tas laimės pojūtis toks laikinas, nes esame tobulumo siekiantys ir ribų nejaučiatys bei dėl to vis augantys padarai?.. Aš renkuosi tikėti pastarąja mintimi! Aš noriu augti, tobulėti ir vis daugiau suprasti! Esu besotė!..

Dygliuotoji usnis

       Išsigąsti yra neapsakomai paprasta. Gali netikėtai uždėti koją ant paprasčiausio augalo, kurio spygliukai verčia atšokti kaip bitės įgeltam. O kartais vos vienas griežtas ir itin griausmingai ištratras žodis, kuris skirtas net ne tau, gali išgąsdinti taip, lyg būtum įgriuvęs į usnų vonią. Riksmai, keiksmai, šūksniai.. Šiurpina odą, verčia virpėti visą kūna. Nors visa tai skirta ne tau, bet tai taip baugina.. Baisu darosi vien nuo tos minties, kad tie pykčiu pertvinkę žodžiai kada nors gali būti skirti ir tau, kad tu gali išprovokuoti, tokį nesutramdomą pyktį. Laukinį! Agresyvų! Grėsminga ir demonstratyvų!..

       Kaip tvarkytis su didžiuliu it kosmosas nerimu ir įtampa?.. Sako, kad padeda gilus kvėpavimas. Giliai įkvėpti, po to palengva iškvėpti. Kartoti kelis kartus, stebint savo kūną, kaip jis kvėpuoja ir kaip nurimsta. Taip pat vietoj kvėpavmo kontrolės galima pabandyti nusiraminti skaičiuojant iki 10. Tačiau visa tai padeda tik tramdyti gerklėje stringančius žodžius. Jis nepadeda atsikratyti baime, kurią sukelia kitas žmogus. Keista, bet kito riksmas verčia kauptis ašaroms. Lyg kas nors skaudžiausiu rimbu tave viešai plaktų pririštą prie gėdos stulpo už tai, ko tu nesi padaręs, tačiau niekas kitas apart tavęs to nežino. Galiausiai skausmu tapusi baimė perauga į kaltę. O dėl ko jautiesi kaltas? Pačiam nė kiek neaišku.. Tikriausiai dėl to, kad neaišku kas išprovokuoja kito žmogaus pyktį. Ir kaip gi dorotis su baime, skausmu ir keistai bei pačiam netikėtai atsiradusia kalte?.. Su jausmais, kuriuos išprovokuoja kito pyktis. Kaip galima mokėti su tuo tvarkytis, kai tau tai nauja?!

       Pykčiu užsikrėsti neapsakomai lengva. Jis lyg šlykščiausia ir skaudžiausiai gelianti piktžolė, kurios šaknys tvirtesnės, nei bet kurios kitos žolės. Usnis! Taip, tai kietašaknė usnis, kurios lapai apsiginklavę aštrais spygliais. Tais pačiais, kurie duria itin skaudžiai, o laiku neištraukti iš odos ima pūliuoti. Jei iš organizmo pašlinti įmanoma usnies gėluonį, galima pašalinti ir nekviestus pykčio dyglius. Tik kaip?..

Tamsa nepavojinga, kai..

       Ne taip baisu panirti į tamsą ir jos platybes, kai šalia jauti artimą, kuris tave saugo. Ant drebančio peties  uždėta ranka ramina ir verčia sušilti baimės sustingdytą sielą. Vėl atgimsta troškimas tyrinėti, puoselėjama drąsa ir skatinamas smalsumas. Mylintis ir globojantis šešėlis neapleidžia tavęs. Jis visada šalia ir tu žinai, kad išsigandęs nepažinto garso ar vaizdinio, tu visada gali atsisukti ir įsikniaubti į saugią krūtinę.

       Atidžiau pažvelk į tamsą. Joje slypi ne vien baubai ir baisios laumės. Ji kupina šiltos užuovėjos, ramybės, paslapties.. Tamsa – ne vien grėsmė, kartu ji ir iššūkis, romantika, azartas bei aistra. Išdrįsk užmerkti akis ir pavaikštinėti po savo pasaulio platybes. Kas žino, gal tamsoje išvysi spindintį mėnulį? O gal angelo sparno mostu tavo pasaulio tamsą nušvies švyturio žiburiai? Net jei niekas nenušvies tau kelio, eik drąsiai ir nebijok rizikuoti. Tamsa gali tau padovanoti tokių perlų, kokie gyvena tik giliausiame jūros dugne.. Jei kartais ims drebėti rankos ar krūtinėje stipriau daužytis širdis, atsisuk į savo angelą – jo meilė suteiks jėgų ir nuslopins nemielą baimę.

       Ir pagaliau, jautiesi išlaisvintas ir kupinas jėgų! Mintys tampa skaidresnės, o jausmai aiškesni. Tave aplanko suvokimas, kad ramybę, kurią jauti teikia ne fizinis sargo buvimas. Saugumas ir visi kiti tave judėti skatinantys jausmai kyla dėl begalinės artimo meilės. Ji nesavanaudiška ir neapsimestinė. Ji nuoširdi, tikra ir nepakartojamai stipri. Jos egzistavimo neįmanoma nejausti. Neįmanoma net abejoti ja. Ji per daug stipri ir per daug tikra!..