Kokia apsurdiška žmogaus prigimtis! Jam niekada negana. Turi duonos, nori omaro; turi vandens, nori ugnikalnio kokteilio; turi draugų, nori mylimųjų; turi gerą sveikatą, nori nemirtingumo!.. Jis nepasotinamas..
Regis išpildei visas dvasiškąsias svajones ir pajunti tuštumą savy. Turi viską, apie ką taip svajojai ir ..... Nieko! Tu vis tiek nelaimingas! Kaltini aplinką, kad negali jaustis laimingu. Sakai, kad tave ji susargdino žymiąja depresija! Taip! Tau tikrai depresija, nes kitas tavo vietoje būtų pats laimingiausias, o tu - mat - radai ko inkšti..
O kas nutiktų, jei trumpam nusisuktum nuo savo pakeleivės draugės - depresijos - ir pažvelgtum giliau į save? Gal netyčia imtum ir suprastum, kad tai visai ne tavo svajonės, kurias realizavai? Gal tai kažkieno kito svajonės, kurias kažkas įgyvendino per tave? Kaip pasijustum supratęs, kad buvai įrankis? Daiktas! Tavimi pasinaudojo..
Žmonės sako, kad mes patys savo likimo kalviai ir patys renkamės sau kelią. O kas, jei jie klysta? Kas, jei mūsų likimai jau apspręsti ir mes esam tik alaviniai kareivėliai kažkieno žaidimo lentoje?!
Norisi tikėti, kad žmonės neklysta.. Norisi tikėti, kad pats apsprendi savo gyvenimą - likimą.. Norisi tikėti, kad tai, ką darai, darai laisva valia ir savo noru. O tos svajonės, kurias įgyvendini, yra tikri tavo paties troškimai.. Gal tas laimės pojūtis toks laikinas, nes esame tobulumo siekiantys ir ribų nejaučiatys bei dėl to vis augantys padarai?.. Aš renkuosi tikėti pastarąja mintimi! Aš noriu augti, tobulėti ir vis daugiau suprasti! Esu besotė!..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą