Sukelk gaisrą!!

     Esi tarp begalės žmonių. Jie tave supa iš visų šonų, tačiau tavęs nemato niekas! Tu lauki, kol bent vienas iš jų tave pamatęs taip stiprii apkabins, kad net ims trūkti oro ar bent jau uždės tau ranką ant  peties.. Bet net visai šalia esantys tavęs nemato. Viliesi, kad tau ėmus rėkti, jie tave išgirs. Giliai įkvėpi oro - rėki taip stipriai, kad plaučiai krūtinėje nebetelpa!! Tačiau nepajunti nič nieko!.. Net, kai rėkdamas trypi ir daužais, nepajauti nieko.. Jokio žmogiško kontakto, net mažyčio garselio.
       Nutari apsižvalgyti aplink. Pakeli galvą, atmerki akis - tūkstančiai žmonių daro tą patį, ką tu darei prieš akimirksnį. Jie visi laukia to paties. Mažyčio švelnumo, bent trumpalaikio artumo, saugumo.. Akimis jau tai matai, protu suvoki, tačiau tavo siela sukaupusi per daug egoizmo! Tu nenori būti pirmas, kuris išties ranką kitam.. Tu vis tiek aklai tikiesi, kad kas nors apkabins tave anksčiau. Apkabinimu parodys, kad supranta tave, saugo tave ir rūpinasi tavimi! Ak, žmogau.. Koks tu apgailėtinai aklas!..
       Tavo egoizmas trukdo suprasti, kad net, jei tu apkabinsi kitą sušalusią sielą pirmiau, tai nebus tuščias apkabinimas. Šildydamas kitą, nejučia tavo ledkalnis pats ims palaiksniui tirpti.. Kuo daugiau šildysi kitus, tuo greičiau imsi atitirpinėti pats!..
       Egoizmas šaldo.. Tave.. Aplinkinius.. Pasaulį.. Tai lyg globalinis užšalimas! Ledynmetis! Mes gyvename ledynmetyje. Išnyksim kaip dinozaurai. Jei to norim, būkim akli kito poreikiams, neatliepkim jų. Juk tai tik żmogus. Kas iš to, kad ir aš žmogus?! Et, išnykim ir tiek! Juk taip dabar sprendžiame visas problemas - kas nepatinka, metam lauk. Tai išmeskim žmoniją lauk. Kam ji tokia?!
       Padėdamas kitam, tu padedi sau! Kviečiu tave pramerkt savo akis! Uždėk ranką ant peties tam, kuris jau stingsta. Gal dar spėsi jam padėti.. Juk maža žarija gali sukurti didelį laužą ar net sukelti gaisrą!

Besočiai!..

       Grįžtu su trenksmu! Sako, kad niekur nebuvau dingus.. Klysta. Manęs nebuvo. Kur buvau? Apibūdinti neįmanoma tos vietos. Sklandžiau svajonėse. Viskas atrodė taip tikra - visos mintys materializavosi. Maniau, kad tik to ir troškau visa gyvenimą.. Bet.. Taip "bet"!! Pasirodo esu žmogus!..
       Kokia apsurdiška žmogaus prigimtis! Jam niekada negana. Turi duonos, nori omaro; turi vandens, nori ugnikalnio kokteilio; turi draugų, nori mylimųjų; turi gerą sveikatą, nori nemirtingumo!.. Jis nepasotinamas..
       Regis išpildei visas dvasiškąsias svajones ir pajunti tuštumą savy. Turi viską, apie ką taip svajojai ir ..... Nieko! Tu vis tiek nelaimingas! Kaltini aplinką, kad negali jaustis laimingu. Sakai, kad tave ji susargdino žymiąja depresija! Taip! Tau tikrai depresija, nes kitas tavo vietoje būtų pats laimingiausias, o tu - mat - radai ko inkšti..
       O kas nutiktų, jei  trumpam nusisuktum nuo savo pakeleivės draugės - depresijos - ir pažvelgtum giliau į save? Gal netyčia imtum ir suprastum, kad tai visai ne tavo svajonės, kurias realizavai? Gal tai kažkieno kito svajonės, kurias kažkas įgyvendino per tave? Kaip pasijustum supratęs, kad buvai įrankis? Daiktas! Tavimi pasinaudojo..
       Žmonės sako, kad mes patys savo likimo kalviai ir patys renkamės sau kelią. O kas, jei jie klysta? Kas, jei mūsų likimai jau apspręsti ir mes esam tik alaviniai kareivėliai kažkieno žaidimo lentoje?!
       Norisi tikėti, kad žmonės neklysta.. Norisi tikėti, kad pats apsprendi savo gyvenimą - likimą.. Norisi tikėti, kad tai, ką darai, darai laisva valia ir savo noru. O tos svajonės, kurias įgyvendini, yra tikri tavo paties troškimai.. Gal tas laimės pojūtis toks laikinas, nes esame tobulumo siekiantys ir ribų nejaučiatys bei dėl to vis augantys padarai?.. Aš renkuosi tikėti pastarąja mintimi! Aš noriu augti, tobulėti ir vis daugiau suprasti! Esu besotė!..