Blogiausia visoje visatoje!!

       Žinojau, kad būti mama yra labai sunkus, atsakingas ir sudėtingas darbas. Bet nė kiek nebandžiau įsisąmoninti, kokius jausmus tai kels. Buvau šventai įsitikinusi, kad motinystė kelia tik džiaugsmą, laimę ir pasitenkinimą. Ir tikroji tiesa pagaliau paaiškėjo!..
      Kasdien bent po 7 kartus pasijaučiu pačia blogiausia motina visoje visatoje. Kodėl? Elementaru, Vatsonai! Nesugebu išmokyti savo kūdikio visko, kas priklauso jam pagal raidą; nepakankamai gerai sužiūriu jį ir jis jau nubalnota nosimi; ne pakankamai dažnai pakeičiu sauskelnes ir jo užpakaliukas jau paraudęs; nesugebu įkalbėti suvalgyti bent šaukšto košės.. Tokių "nepakankamai/nesugebu" dar tūkstančiai!..
       Nejučia kyla klausimas - negi aš viena gaminausi vaikutį? Negi aš viena norėjau jo ir planavau jį?! Po šimts velnių - tikrai ne! Yra ir tėvas, kuris taipogi svajojo apie mažytį padaužiuką.. O kur jis dabar? Kur yra tėvas, kuris taip pat norėjo ir planavo, ir laukė?!! Ypatingai užsiėmęs - pavargęs po darbo; išalkęs; norintis poilsio; žvejyboje; prie kompiuterio; parduotuvėje ir t.t. Trumpai tariant, jis per daug užimtas, kad bent truputį pasidalintų ta milžiniška atsakomybe - auginti vaiką..
       Labai skaudu į pagalbos šauksmą išgirsti atsakymą - "aš ir taip padedu". Taip, kurgi ne............. Kaip mamytei padeda tėvelis? Naktį miega ramiausiai, dieną randa bent kelias valandas, kurias skiria tik SAU ir su MŪSŲ vaiku pabūna daugiausia valandą ir tai ne visą ištisai........... Tėvelis mamytei padeda, bet tikrai ne pakankamai.. Tėvelis, išgirdęs priekaištus, kad su vaikučiu reikia ne tik būti, bet ir bendrauti, jis atsako, kad "mama bendrauja užtektinai", kad "mama jį visko išmokys" ar pateikia dar geresnį atsakymą - "vaikas PATS visko išmoks ir pats užaugs"!.. Tikrai?!!!! Aaaaaaaaaaaaaaaaa!!!
       Tuoj sprogsiu nuo atsakomybės naštos!! Ir su niekuo negaliu ja pasidalinti. Galiausiai gaunu nokdauną! Pirmi mažylio žodžiai : "tėte"........... Taip. Gavau patvirtinimą ir iš savo mažojo pasaulio. Esu blogausia mama. Darau beveik

viską viena.. Ir nedarau nieko tinkamai.. Po galais!..
       Apie laiką sau aš tik pasvajoti galiu.. Visą laiką skiriu rūpinimuisi savo mažuojum pasauliu. Aš net nebežinau, ką reiškia bent pusvalandis vonioje be jokio nerimo, be jokios baimės ir be jokio rūpesčio. Vis bijau suklysti... Bijau, kad aš galiu ne pakankamai suteikti mažajam žmogučiui.. Per mano kvailas klaidas vaikutis užaugęs gali stokoti saugumo jausmo, pasitikėjimo savimi ar net fizinės sveikatos! Stengiuosi kaip išmanydama ir vis tiek darau nepakankamai..
       Sakysit, kad esu "tokia gera mama, kokia galiu būti"? Atsipeikėkit ir susikiškit tą nesakomę, kur nesueina!! Žinau, kad galiu būti geresnė mama, man tiesiog pritrūksta jėgų, kantrybės ir laiko.. Nesu tokia gera, kokia galiu būti.. Man trukdo atsipalaiduoti ir mėgautis motinyste tos baisios baimės.. Tiksliau ta viena baisi baimė - aš galiu sumauti savo atžalos ateitį! Nuo manęs priklauso, koks jis bus žmogus.. Ir vėl grįžtu prie tragiškai didelės atsakomybės, kuria neturiu su kuo pasidalimti. Deja...........
       Ir tada pažvelgiu savo vaikučiui į veidą. Tos tyros akys rodo meilę. Nepaisant to, kad esu bloga mama, žinau, kad atiduočiau viską savo mažajam pasauliui! Absoliučiai viską! Dėl jo numirčiau!.. Nors ir esu blogiausia mama, žinau, kad esu stipriausiai mylinti blogiausia mama. Ir tos meilės iš manęs niekas neatims!

Sukelk gaisrą!!

     Esi tarp begalės žmonių. Jie tave supa iš visų šonų, tačiau tavęs nemato niekas! Tu lauki, kol bent vienas iš jų tave pamatęs taip stiprii apkabins, kad net ims trūkti oro ar bent jau uždės tau ranką ant  peties.. Bet net visai šalia esantys tavęs nemato. Viliesi, kad tau ėmus rėkti, jie tave išgirs. Giliai įkvėpi oro - rėki taip stipriai, kad plaučiai krūtinėje nebetelpa!! Tačiau nepajunti nič nieko!.. Net, kai rėkdamas trypi ir daužais, nepajauti nieko.. Jokio žmogiško kontakto, net mažyčio garselio.
       Nutari apsižvalgyti aplink. Pakeli galvą, atmerki akis - tūkstančiai žmonių daro tą patį, ką tu darei prieš akimirksnį. Jie visi laukia to paties. Mažyčio švelnumo, bent trumpalaikio artumo, saugumo.. Akimis jau tai matai, protu suvoki, tačiau tavo siela sukaupusi per daug egoizmo! Tu nenori būti pirmas, kuris išties ranką kitam.. Tu vis tiek aklai tikiesi, kad kas nors apkabins tave anksčiau. Apkabinimu parodys, kad supranta tave, saugo tave ir rūpinasi tavimi! Ak, žmogau.. Koks tu apgailėtinai aklas!..
       Tavo egoizmas trukdo suprasti, kad net, jei tu apkabinsi kitą sušalusią sielą pirmiau, tai nebus tuščias apkabinimas. Šildydamas kitą, nejučia tavo ledkalnis pats ims palaiksniui tirpti.. Kuo daugiau šildysi kitus, tuo greičiau imsi atitirpinėti pats!..
       Egoizmas šaldo.. Tave.. Aplinkinius.. Pasaulį.. Tai lyg globalinis užšalimas! Ledynmetis! Mes gyvename ledynmetyje. Išnyksim kaip dinozaurai. Jei to norim, būkim akli kito poreikiams, neatliepkim jų. Juk tai tik żmogus. Kas iš to, kad ir aš žmogus?! Et, išnykim ir tiek! Juk taip dabar sprendžiame visas problemas - kas nepatinka, metam lauk. Tai išmeskim žmoniją lauk. Kam ji tokia?!
       Padėdamas kitam, tu padedi sau! Kviečiu tave pramerkt savo akis! Uždėk ranką ant peties tam, kuris jau stingsta. Gal dar spėsi jam padėti.. Juk maža žarija gali sukurti didelį laužą ar net sukelti gaisrą!

Besočiai!..

       Grįžtu su trenksmu! Sako, kad niekur nebuvau dingus.. Klysta. Manęs nebuvo. Kur buvau? Apibūdinti neįmanoma tos vietos. Sklandžiau svajonėse. Viskas atrodė taip tikra - visos mintys materializavosi. Maniau, kad tik to ir troškau visa gyvenimą.. Bet.. Taip "bet"!! Pasirodo esu žmogus!..
       Kokia apsurdiška žmogaus prigimtis! Jam niekada negana. Turi duonos, nori omaro; turi vandens, nori ugnikalnio kokteilio; turi draugų, nori mylimųjų; turi gerą sveikatą, nori nemirtingumo!.. Jis nepasotinamas..
       Regis išpildei visas dvasiškąsias svajones ir pajunti tuštumą savy. Turi viską, apie ką taip svajojai ir ..... Nieko! Tu vis tiek nelaimingas! Kaltini aplinką, kad negali jaustis laimingu. Sakai, kad tave ji susargdino žymiąja depresija! Taip! Tau tikrai depresija, nes kitas tavo vietoje būtų pats laimingiausias, o tu - mat - radai ko inkšti..
       O kas nutiktų, jei  trumpam nusisuktum nuo savo pakeleivės draugės - depresijos - ir pažvelgtum giliau į save? Gal netyčia imtum ir suprastum, kad tai visai ne tavo svajonės, kurias realizavai? Gal tai kažkieno kito svajonės, kurias kažkas įgyvendino per tave? Kaip pasijustum supratęs, kad buvai įrankis? Daiktas! Tavimi pasinaudojo..
       Žmonės sako, kad mes patys savo likimo kalviai ir patys renkamės sau kelią. O kas, jei jie klysta? Kas, jei mūsų likimai jau apspręsti ir mes esam tik alaviniai kareivėliai kažkieno žaidimo lentoje?!
       Norisi tikėti, kad žmonės neklysta.. Norisi tikėti, kad pats apsprendi savo gyvenimą - likimą.. Norisi tikėti, kad tai, ką darai, darai laisva valia ir savo noru. O tos svajonės, kurias įgyvendini, yra tikri tavo paties troškimai.. Gal tas laimės pojūtis toks laikinas, nes esame tobulumo siekiantys ir ribų nejaučiatys bei dėl to vis augantys padarai?.. Aš renkuosi tikėti pastarąja mintimi! Aš noriu augti, tobulėti ir vis daugiau suprasti! Esu besotė!..