Ilgesio heroinas

     Ir staiga tampa visiškai tylu. Apsižvalgai aplink, o ten – nieko. Tik viduryje kambario pamestas čiužinys. Vaikštai po kambarį, tarsi ieškotum, kas sukeltų anksčiau ore tvyrojusį šurmulį.. Žvalgaisi į visas puses. Bandai išgirsti ne tik ausimis, bet akimis pamatyti garsą. Tačiau girdi tik savo žingsnius. Nejučiomis pasilenki prie čiužinio. Užmerki akis ir tikiesi, kad jis prabils, kad ims pasakoti nuostabią istoriją, kuri įvyko čia. Tikiesi, kad jis atkurs anksčiau skambėjusį juoką ir privers pamiršti ilgesį.

       Viskas vyko vos prieš akimirką, o tu jau bijai, kad gali pamiršti tai. Bijai, kad pabudęs ryte neprisiminsi, ką tarė mylimosios lūpos. Bijai, kad nepajėgsi prisiminti, koks buvo jos žvilgsnis, kaip kvepėjo jos oda. Tačiau plačiai pravėręs akis ir žvelgdamas į giedrą dangų tu supranti, kad to pamiršti neįmanoma. Ir nurimsti. Baimė išgaruoja lyg gaivi vasariška ryto rasa. Giliai įkvepi ir atsidūsti. Žinai, kad laukti teks visai nedaug. Ji grįš. Visa tokia, kokia gyva tavo atsiminimuos.

       Pats imi stebėtis, koks keistas tavo ilgesys. Nenori patikėti, kad jis tau kelia baimę. Kaip galima ilgėtis žmogaus?! Kaip galima leisti sau jausti ką nors panašaus? Ji tapo tavo narkotiku. Nematęs jos dieną ar dvi, imi jausti silpnumą. Nematęs savaitę – tampi dirgliu, tave apima nerimas, ima kamuoti keistos ir nepagrįstos baimės. Sakytum – abstinencija. Tačiau žinai, kad sau šios diagnozės parašyti negali. Tu tuoj save nuramini. Prie gero priprasti taip lengva.. O tu jau pripratai. Pripratai prie kūną virpinančio jausmo, kai ji paliečia tave. Pirštų galiukais ji liečia tavo kaklą, bet tavo kūno pojūčiai sako ką kitą. Atrodo, lyg kas būtų suleidę dozę heroino. Tu apsvaigsti i panyri į malonumų šulinį. Dingsta visos problemos ir rūpesčiai. Lieka tik ji ir tu..

       Ir taip, tai ne iliuzija. Ji tiek pat tikra, kiek esi tikras tu. Ji taip pat mėgaujasi tavimi, kiek ir tu ja. Negi galima abejoti tuo, kas verčia skristi aukščiau už lėktuvus ir greičiau nei raketos?! Įkvėpk giliau. Dabar iškvėpk. Įžnybk sau, jei patikėti vis dar sunku. Neįmanoma nepasiilgti to, ko nesinori paleisti. Tačiau tik paleidęs, gali būti tikras, kad ji tavo.. O tu ramus, nes žinai, kad ji grįš. Visada. 

Nepažįstama sau..

        Širdis plyšta, kai tai, kas anksčiau buvo pažįstama dabar tapo svetima..

       Darosi sunku alsuoti.. Lyg krutinę būtų užgulęs Puntukas. Iš paskutinių jėgų godžiai geria gardžius oro gurkšnius, o tada tiesiog užsimerkia ir lengvai šypteli. Prieš akis bėga gražiausios, kadaise buvusios akimirkos. Akis užplūsta svilinantis karštis. Norisi atsimerkti, bet tam jėgų jau nebeliko. Jaučia, kaip karštį slopina karčios ašaros. Jos degina skruostus. Po to palengva rieda kaklo link. Galiausiai tos nenuoramos skaudžiai braižo krutinę.. Nuvalyti jas? O kam?.. Niekas neprilygsta tam skausmui, kuris siautėja širdyje.

       Norėtų atsistoti ir bėgti ten, kur niekada to nejautė, tačiau slėgis spaudžia taip stipriai, kad nepakanka jėgų pajudėti.. Dar truputis ir nebeliks jėgų net galvoti. Tad mėgaujasi tuo, ką dar pajėgia prisiminti. Jai baisu. Sielvartas.. Kankina dvejonės!.. Bet ji žino, kad dabar yra tos paskutinės akimirkos, kai ji dar prisimena, kai ji dar turi tokią galimybę. Jau tuoj viskas išnyks.. Jau tuoj, ji pramerks akis ir klaus savęs: „kas ji?“, „kur ji?“, „kas nutiko?“.. Jau tuoj anksčiau širdį glostę jausmai išnyks, tuoj nebeliks nė menkiausio prisiminimo ir gyvenimas bus pradėtas iš naujo..

       Jos atmintyje vis šmėstelės neaiškūs epizodai, nepažįstamų žmonių veidai.. Užplūs keisti jausmai matant juos.. Tačiau ji nesuvoks, kad žmonės, kuriuos ji mato, kadaise buvo tie, kuriems ji dovanojo savo rūpestį, švelnumą, globą ir meilę. Tai žmonių veidai, kurie ją nuramindavo pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, kurie suteikdavo jėgų, kai iš tiesų ji jausdavosi išsekusi.. Tai žmonės, kurie vertė ją šypsotis. O dabar šypsenos tiesiog neliko.