Neišsprendžiamas rebusas

       Šaltą rudens dieną ant nuošalaus parko suoliuko sėdi ji. Nugara tiesi, it nukalta iš tvirčiausio plieno. Nejuda. Regis, sustingusi. Susikaustymas ir neplaužiamumas švytėte švyti. Žvelgdamas iš šono matai, kad ten sėdi išdidi ir perdėtai arogantiška moteris. Taip, tokia jos išorė. Žvelgiant į veidą, neįmanoma įskaityti iš jo nieko. Jis atrodo tuščias – nematyti nei džiaugsmo, nei skausmo. Absoliučiai nieko. Stebi toliau. Pro šalį einantis vyriškis kalbina ją. Klausiama, ji nieko neatsako. Atrodo ignoruoja. Tačiau nė vienas veido ar kūno raumuo nekrusteli. Suabejoji, gal ji tiesiog negirdi. Akys žvelgia tik į vieną tašką. Ar jos ką nors regi, pasakyti taip pat neįmanoma. Lyg būtų užhipnotizuota ar užburta.

       Staiga, ji pasuka akis į šoną. Žvelgia bauginančiai tuščiu žvilgsniu tiesiai į tave. Tu išsigąsti! Krūpteli ir pajaunti, kaip kūnu ima žliūgti šaltas prakaitas. Imi virpėti ir visaip bandai išvengti akių kontakto. Tačiau nesugebi to padaryti. Žvelgi į jos akis. Bet ar tai galima pavadinti žvilgsniu? Atrodo, kad ji žvelgia ne į tave, bet į tavo baimę. Ji žino viską: žino, ko tu labiausiai geidi ir kas yra tavo didžiausios baimės. Žvilgsnis tuščias, bet jis regi tavo sielą!

       Ji atsistoja. Visu kūnu pasisuka į tave. Lėtu žingsniu artėja. Norisi bėgti kuo toliau. Jautiesi lyg kraupiausiame siaubo filme! Norisi rėkti ar net maldauti, kad ji nesiartintų. Bet nesugebi padaryti nieko. Jos žvilgsnis tave sustingdė. Tu negali nei pajudėti, nei kalbėti. Tiesiog nenutrauki akių kontakto. Norėtum neparodyt, kaip jos bijai. Norėtum nusišypsoti, gal tai padėtų paslėpti baimę. Tačiau nepakanka jėgų. Ji jau visai čia pat! Sulig kiekvienu jos žingsniu tau darosi vis baugiau ir baugiau!

       Visai netikėtai, jos bauginantis veidas išspaudžia šypseną. Nejučiomis baimę keičia kraupus džiaugsmas. Kūną šildanti šypsena, raminančiai veikianti duobutė viename skruoste ir vis dar tas pats tuščias, viską regintis žvilgsnis. Bauginančiai traukianti moteris. Pajunti, kaip atsipalaiduoja tavo raumenys. Tu sugebi atsakyti šypsena. Gali jau net kalbėti! Dabar tu jau džiaugiesi, kad neužsipuolei jos ir nenubaidei nuo savęs.

       Jos pasitikėjimas savimi tave gązdina iki pat šiol. Jis tau atrodo svetimas, tačiau, jos nuoširdumas ir šiluma tave žavi – tai sava. Tikriausias siaubo filmo personažas tave pakerėjo. Negi, kas nors kitas sugebėjo sukelti tokius dviprasmiškus jausmus vienu metu?.. Nuostabiausia yra tai, kad tai tęsis ilgai. Tu niekada nežinosi, kokia ji ir kaip ji paveiks tave šiandien.. Kasdien vis kitokia. Su ja niekada nejausi vien harmonijos! Ji visiškai nieko nedarydama, kasdien tave įtrauks į chaotiškiausią emocijų uraganą. Tu nuolat bandysi ją tyrinėti. Bandysi išspręsti it sudėtingiausią rebusą. Visada bandysi išsiaiškinti, kas ji ir kas joje slypi? Kas tave taip veikia? Kas tave taip traukia prie jos? O kas taip stipriai baugina?.. Visi tavo bandymai beprasmiai! Tu niekada neišrpęsi šitos lygties.. Tu niekada jos nesuprasi. Tai, kas slypi joje – mistika. Susitaikyk su tuo ir leisk sau būti stebinamu. Nesistenk tam ruoštis – tiesiog ištiesk rankas ir priimk tai. 

Girdi?..

       Įsiklausk į tylą. Į tą keistą spengimą ausyse. Girdi melodiją?.. Prie to spengimo prisijungia ir širdies dūžiai, retas, bet gilus kvėpavimas, kraujo srūvenimas gyslomis, pulsuojantys kūno raumenys. Keistas vidinis organizmo choras gieda ausį rėžiančias arijas. Nesuderinamų garsų tobulas skambesys. Pasirodo tyla slepia tokią gausybę sąskambių.. Gal ši muzika turi turėti prasmę?.. O gal tai tik natų žaismas verčiantis nurimti ir leidžiantis nieko nemąstyti, tiesiog būti chaoso sukūryje..

       Na, o dabar nukreipk akis į žvakės liepsną!.. Pajausk tą velnio užburtą muziką ir stebėk liepsnos šokį. Jį juda. Ji juda taip neryškiai. Tarsi bijodama išgąsdinti atlikėjus. Tačiau kuo ilgiau žvelgi į ją, tuo ryškiau girdi muziką ir tuo ryškiau matai liepsnos aistringą šokį. Savęs nebejauti. Tarsi siela palieka kūną ir viską stebi iš šalies. Esi pakibęs erdvėje. Ir nesipriešink tam! Pabūk su tuo! Įkvėpk giliau, kad choras uždainuotų dar garsiau. Šok! Šok! Šok! Sušok pati aistringiausią tango! Tapk liepsnos šokio partneriu!.. Nebijok nudegt nuo žvakės! Tiesiog šok su ją. Jauti?

       Visata kupina įvairiausių kalbos formų. Visi bendrauja. Tie, kurie nemoka skleisti garsų, nuolat kalba savo kūnais. Kūno kalba, bene žavingiausia kalba! Kūnu, gestais, mimikomis ir judesiais pasakoma daugiau, nei tą patį pasakytų žodžiai. Tardamas garsą gali suklįsti ir vietoj „labas“ ištarti „nusisuk“. Kūnas niekada nemeluoja. Jis pasižymi vaikišku atvirumu!.. Ėi, žmogau, netgi tyla nuolat kalba! Išgirsk ne tik suvirptintas oro bangas, kurios virsta žodžiais. Išgirsk ir tylą.. Ji kur kas iškalbingesnė už bet kokius žodžius, nes tik ji leidžia prabilti kūnui..