Kitas?

Vis laukia. Staiga. Taip netikėtai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Iki šiol, atrodo, ėjęs keliu, žinojęs kryptį, viską daręs tikslingai. Ir taip greitai.. Sėdi ir laukia. Ir nežino nei ką daryti, nei kas bus.. Tieisog gyvena laukimu. Ko laukia?! Ateities! Laukia, kad kas nors pasakytų, o kas toliau. Žvalgosi aplink ir pamato, kad tokių laukiančiųjų sąraše labai daug. Nieko nedarančių ir vis laukiančių. Vieni laukia pinigų, kiti darbo, treti meilės, šeimos.. O jis laukia krypties.. Jis yra likimo valiai paliktas žmogus, kuris visą laiką ėjęs tieisiai, staiga sustojo ir ėmė dairytis. Nesuvokdamas, ar siektas tikslas jau įgyvendintas ar dar tebesiekiamas, jis dairosi ir mato tiek daug! Aplink tiek daug visko, tiek daug galimybių, bet žmogus ne visomis gali pasinaudoti. Ne dėl to, kad nenorėtų, bet dėl to, kad nemoka.. Tai tarsi keistas nušvitimas. Visą gyvenimą kažko siekęs, apsidairė ir pamatė, kad tiklsas, kurio link ėjo, yra NIEKAS.

Ir štai, jis pasiekė NIEKĄ ir dabar jis gyvena kito nieko laukimu. Jis nežino, ar jis laukia gero darbo pasiūlymo, ar gyvenamos vietos atsiradimo, ar mylimo žmogaus pasirodymo, o gal šeimos kūrimo.. Gal jis laukia net nežemiškų dalykų! Gal jis laukia šokio su žvaigžde ar mėnuliu, o gal pokalbio su gyvate.. Jis laukia žinių! Jis nori žinoti, ko laukia ir ko dabar jam siekti.

Prakeikta stagnacija ir nežinomybė veda į neviltį. Viskas, ko jis nori yra kitas žmogus, kuris niekada nepaliktų jo vieno. Net jei jam tektų gyventi laukimu su kitu žmogumi, jis nejaustų tokios nevilties ir baimės. Jis mokėtų mėgautis tuo laiku, kai nežinotų kur eiti, ką daryti ir ko siekti. Jis džiaugtųsi tuo, kas šalia jo – KITU! Baisiausia, kad jis laukia ten, kur nėra žmonių, ten, kur jis visiškai vienas. Jis užsidaro kambaryje ir laukia, kol kas nors pasikeis.. Jei tik kas nors jam pasakytų, kad taip jie niekada ir nieko nesulauks.. 

Laukimas vienam yra NIEKAS, bet laukimas su žmogumi yra KITAS! Žmogus yra tai, ko reikia visada, net tada, kai negali įsivaizduoti, ko lauki, ką darai.. 

Tobulas beprotis!..

         


                                                                  Tobulas beprotis!..

       Keistas jausmas. Tarsi baimė be jokios priežasties. Gniužulas gerklėje. Nesuvaidintas nerimas. Kodėl?.. Galbūt dėl vis dar neišsipildžiusių svajonių. Visos iki vienos išsipildys. Tikslingas jų siekimas padės tam. Sunku, bet baimei pagrindo nėra. Tačiau ji vistiek jaučiama. Kodėl?.. Baisu! Vienatvės baimė! Taip! Neliksiu amžinai vienu angelu. Atsiras ir kitas. Tas, kuris šiuo metu jaučia tokią pat keistą baimę!.. Tas, kuris taip pat ilgai svarsto dėl ko kyla šis jausmas ir staiga, labai labai netikėtai paaiškėja, kas kuria jai pamatą. Žmogus, kuris žino, jog būtent aš padėsiu sugriauti visus baimės ir tuštumos pamatus YRA! Jam taip pat niekas nesugeba įtikti, jis taip pat nesugeba išsirinkti tokio, kuris atitiktų jo lūkesčius, SAU tobulo. Bet jis ramus, jis žino, kad mes susitiksim. O kai susitiksim.. Ramumas ir baimės pamatai.. Neliks nei vieno nei kito. Atsiras chaosas! Nežmoniška beprotybė! Daugumai jis ir aš jau dabar atrodom laimingi, tačiau jie dar nematė mūsų kartu. Aš taip pat nemačiau, bet aš žinau kaip bus!.. Jis taip pat žino!

       Tobulas? Žmogus, su kuriuo bent pirmo susitikimo metu nebūtų prie ko prikibti. Kiti susitikimai jau nebe tokie svarbūs. Net garsioji Mona Liza turi savo trūkumų, kurie Picaso pirmą kartą buvo tobuli, tik vėliau žvelgdamas į savo šedevrą jis matė juos, tačiau tada tai nebebuvo taip svarbu, nes šis paveikslas jo tobulas kūrinys! Bent pirmą kartą!.. Mano tobulas žmogus liks tokiu visam. Trūkumai niekada netaps privalumais, tačiau jie bus tobuli, nes pirmą kartą susitikus aš jų nematysiu. Turiu per daug kritišką žvilgsnį! Dėl to kliaujuosi juo.. Laukiu savo tobulo, jaučiančio keisčiausius jausmus ir paties nenuspėjamiausio bepročio!