Mes greit susidraugaujame su gyvenimo tėkme. Vos išmokę skraidyti, pakeliame sparnus ir išlekiame ten, kur vėjai neša. Taip paprastai.. Vienas.. Du.. Mūsų nebėra. Tėvai lieka vieni tokiame milžiniškame lizde. Atrodo, kad mes juos išlaisviname nuo rūpesčio ir nerimo dėl mūsų. Suteikiame daug daugiau laisvės.. Leidžiame mėgautis antrąja jaunyste. Tačiau net nesusimąstome ar taip iš tiesų yra..
Išlaisviname juos nuo rūpesčio ir nerimo. Argi?.. Kol gyvenome su jais, jie bent jau žinojo, kad kas vakarą mes grįšim namo. O jei ir negrįždavome, jie visada žinodavo kur mes ir su kuo. Kad ir ne visada sakydavom tiesą, bet jie to nežinodavo. Jausdavosi ganėtinai ramiai. O dabar.. Jie neturi žalio supratimo su kuo mes, kur mes, ką mes veikiame, kada grįžtame namo ir ar išvis grįžtame.. Nerimą, kurį jie patiria mums išskridus, sunku kam nors prilyginti..
Suteikiame daugiau laisvės.. Antrąją jaunystę.. O iš tiesų? Jiems laisvės per daug. Jie pripratę prie to, kad mes visada šalia, kad mumis reikia rūpintis, drausminti, pamokyti, džiaugtis.. Jie nebemoka mėgautis laisve. Polėkis buvo jaučiamas jaunystėje, o ne dabar. Dabar jaučiama tik tuštuma. Jie nesijaučia laisvi. jie jaučiasi nebe reikalingi..
Taip, mes jauni ir kupini energijos bei entuziazmo. Tačiau tame polėkyje, nevalia pamiršti tų, kurie mus išmokė skraidyti. Tų, kurie mus apgobė visa jausmų palete. Nevalia pakelti sparnus ir lėkti net neatsisukant pažiūrėti, ką paliekame po savęs. Tėvai mus išaugino ir išleido į gyvenimą. Mūsų pareiga jiems padėti nesijausti vienišais, padėti pamėgti laisvę ir džiaugtis ja. Padėti pasijausti reikalingas ir reikšmingais.
Mūsų sparnai pasiduoda vėjo srovėms, tačiau širdis nuolat turi prisiminti gimtąjį lizdą, kurio dėka dabar mes lakstom..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą