O kas tai tau?..

       Vaikštai pirmyn, atgal.. Nerandi sau vietos. Vaikštai ratais. Sukiesi aplink. Vis judi ir nerandi, ko ieškojęs. O ko ieškai? Net neįsivaizduoji! Tačiau tikrai ieškai. Lyg ir panirimo į save.. Lyg ir elementarios veiklos.. Atrodo, kad žinai, ką turi rasti, bet nežinai, kas tai.. O gal žinai, bet neįvardini to?

       Prisėdi, pailsi. Nurimsti. Įkvėpi ir vėl atsiranda poreikis judėti. Atsiduodi jam ir judi, vėl įsitrauki į neaiškias paieškas. Puikiai jauti, kad tai ne tavo vieta, bet nepasišalini iš jos. Kažkas riša ir neleidžia pabėgti. Prisėdi. Bandai suprasti, kas tie pančiai, kurie priešinasi laisvei. Tik bandai, bet nesistengi. Elgiesi atmestinai. 

       Lyg ir nuleidi rankas ir nebe darai nieko. Tačiau tai tik paviršutiniškas vaizdas. Iš tiesų visa pasąmonė veržiasi lauk ir aktyviai sprendžia tavo pateiktus uždavinius. Jie būtų kur kas paprastesni, jei tavo paties pasipriešinimas tiems atsakymams būtų mažesnis. Jei apsimestinis noras suprasti atsakymus, virstų realiu noru - nebūtų jokių kliūčių. 

       Nuryji supratimą ir vėl leidiesi į apsimestines paieškas. Renkiesi lengviausią kelią. Anoks iš tavęs kovotojas. 

       O aš tą jausmą vadinu kitaip. Man tai - tingumas. Lyg ir noriu ką nors veikti, užsiimti kuo nors produktyviu, bet atsisakau. Tingiu! Daiktus vadinu tikraisiais vardais. Arba ne. Tai subjektyvu. Kas man atrodo tiesiog tingumas, kitam žmogui jis gali atrodyti kažkuo daugiau arba kažkuo mažiau. Nedrįstu tavęs vertinti pagal save.. 

Išskleisti sparnai

       Mes greit susidraugaujame su gyvenimo tėkme. Vos išmokę skraidyti, pakeliame sparnus ir išlekiame ten, kur vėjai neša. Taip paprastai.. Vienas.. Du.. Mūsų nebėra. Tėvai lieka vieni tokiame milžiniškame lizde. Atrodo, kad mes juos išlaisviname nuo rūpesčio ir nerimo dėl mūsų. Suteikiame daug daugiau laisvės.. Leidžiame mėgautis antrąja jaunyste. Tačiau net nesusimąstome ar taip iš tiesų yra.. 

       Išlaisviname juos nuo rūpesčio ir nerimo. Argi?.. Kol gyvenome su jais, jie bent jau žinojo, kad kas vakarą mes grįšim namo. O jei ir negrįždavome, jie visada žinodavo kur mes ir su kuo. Kad ir ne visada sakydavom tiesą, bet jie to nežinodavo. Jausdavosi ganėtinai ramiai. O dabar.. Jie neturi žalio supratimo su kuo mes, kur mes, ką mes veikiame, kada grįžtame namo ir ar išvis grįžtame.. Nerimą, kurį jie patiria mums išskridus, sunku kam nors prilyginti.. 

       Suteikiame daugiau laisvės.. Antrąją jaunystę.. O iš tiesų? Jiems laisvės per daug. Jie pripratę prie to, kad mes visada šalia, kad mumis reikia rūpintis, drausminti, pamokyti, džiaugtis.. Jie nebemoka mėgautis laisve. Polėkis buvo jaučiamas jaunystėje, o ne dabar. Dabar jaučiama tik tuštuma. Jie nesijaučia laisvi. jie jaučiasi nebe reikalingi..

       Taip, mes jauni ir kupini energijos bei entuziazmo. Tačiau tame polėkyje, nevalia pamiršti tų, kurie mus išmokė skraidyti. Tų, kurie mus apgobė visa jausmų palete. Nevalia pakelti sparnus ir lėkti net neatsisukant pažiūrėti, ką paliekame po savęs. Tėvai mus išaugino ir išleido į gyvenimą. Mūsų pareiga jiems padėti nesijausti vienišais, padėti pamėgti laisvę ir džiaugtis ja. Padėti pasijausti reikalingas ir reikšmingais. 

       Mūsų sparnai pasiduoda vėjo srovėms, tačiau širdis nuolat turi prisiminti gimtąjį lizdą, kurio dėka dabar mes lakstom.. 

Teta Laimė

       Laukiamasis. Čia begalė žmonių. Kasdien iš jo išeina daugelis jų. Visi, kurie išeina, žino, kad juos išsiveda Laimė. Vien dėl to nuolat šypsomasi. Gražu žiūrėti! Tačiau ne viskas, kas gražu yra teisinga.. Laukiamajame sėdintys žmonės išsivedami ne pagal eilę.. Kai kurie čia prasėdi amžių amžius. Ir taip vis laukia.. Be perstojo tikisi, kad jau pagaliau ateis ir jų eilė. 

       Laukiantieji patys kalti! Tie, kurie atsisveikina su savo praeitimi ir tuščia širdimi ateina į laukiamąjį, ilgai jame neužsibūna. Jie pasirengę priimti tai, kas jų laukia. Jų niekas nelaiko praeityje - tai tik gražus prisiminimas. Jie nieko nesitiki. Tiesiog mėgaujasi akimirkos grožiu, dovanojama laime. Į laukiamąjį jie ateina jau laimingi. Nieko asmeniško.. Tiesiog Laimė linkusi paimti už rankos tuos, kurie atvira širdimi yra pasirengę ją priimti, tuos, kurie nepuoselėja tuščių vilčių, o tiesiog džiaugiasi tuo, ką gauna. 

       Bėda viena. Laukiantiesiems nevalia paaiškinti, kodėl jie vis dar laukia. Tam, kad jie pereitų į kitą kambarį, patys turi suprasti, kodėl kai kurie vienoje vietoje sėdi per ilgai, o kiti nespėja net prisėsti. Jie patys turi stengtis savyje rasti ką nors tokio, kas padėtų šypsotis ir mėgautis mažais stebuklais. Nebūtinai turi nutikti kažkas grandioziško, kad žmogus pajaustų laimę savyje. Pakanka menkučių dalykų, kuriuos žmonės turi patys savyje. Pakanka pačiam save nuoširdžiai pagirti, pasidžiaugti tuo, koks jis yra.. Kartais reikia tik pažvelgti į veidrodį ir jame išvydus save padovanoti šypseną!.. 

       Laukiamajame žmonės turi daugybę galimybių suvokti, ką jie daro ne taip. Jiems reikia tiesiog atsakyti į kitų žmonių šypsenas tuo pačiu. Jiems reikia pasidžiaugti tuo, kad dar kažką išsivedė teta Laimė. Pagundų begalė! Reikia joms tik atsiduoti ir nebijoti rizikuoti.. 

       Tetulė Laimė jau tiesia ranką!.. Lieka tik priimti šį jos gestą. Dabar ji parodys pačius gražiausius jausmus ir nematytas vietas.. Ji padės sutikti nuostabiausius žmones.. Ji padės nepamiršti, ką reiškia būti laimingam!!