Sudreba žemė. Apsižvalgai aplink ir jauti, kad ant kojų vos išsilaikai tik tu. Visų aplinkinių gyvenimas eina sava vaga. Visų tų, kurie kadaise sakė, kad esi jiems svarbus žmogus.. Kas juokias; kas piktdžiugą kito nelaime slepia savam veide; kas liūdi dėl pasaulyje vykstančių kataklizmų ar tiesiog dėl ne tos spalvos batelių.. Trumpai tariant jie gyvena populiariuoju "čia ir dabar" laiku. O tu vis dar drebi ir jau tuoj tuoj virsi, griūsi, gal net palūši.. Desperatiškai ieškai, kur galėtum įsikibti, kas galėtų padėti išsilaikyti bent jau ant kojų. Niekas ne nepastebi, kad tu krenti. Tai mato tik po tavo širdimi gyvenę monstriukai. Tačiau tau jie pernelyg svarbūs, kad galėtum griebtis už jų. O jie dar per silpni, kad tau padėtų.. Tu suvoki, kad tavo parkritimas juos skaudina, jie jaučiasi bejėgiai. Tu jautiesi lygiai taip pat kaip ir jie. Tačiau žvelgdamas į juos šypsaisi ir sakai, kad tau viskas gerai. Jėgų atsistoti neturi, tačiau gulėti tau taip pat prabanga. Neaiški jėga tau padeda atsistoti, dvasia rėkia žverisku balsu apie skausmą, neviltį ir bejėgiškumą, tačiau tu vis šypsais ir stengiesi apsaugoti gyvenusius po tavo širdimi..
