Žvėriška vienatvė

       Jos neištiesins net "grabo lenta"!.. Nuostabi aukos pozicija jai jau įaugo į odą. Ji ir ši pozicija tapo vieniu. Ak, kaip nuostabu girdėti aplinkinių paguodą, padrąsinimus ir pastiprinimus. "Tu elgiesi teisingai, tai visi kiti yra kvailiai", "Ak, kaip tau sunku, vargšele tu!", "Tu labai drąsi ir stipri, elgiesi teisingai".. Ir taip  toliau.. O ji dieviška manipuliuotoja! Ji geba supykdyti visą pasaulį, o po to dėtis niekuo dėta, ar net geriau - itin nuskriausta ir emociškai sužeista. Būtų nė kiek negaila tokios prakeiktosios, jei tik ji pati suprastų, ką ji daro su savimi ir savo gyvenimu. Jei tik ji pamatytų, koks nuostabus gyvenimas galėtų būti, pamilus save ir nustojus laukti aplinkinių patvirtinimo apie jos egzistavimą!..
       Daugelis sako, kad ji kupina pykčio ir tokią nuodingąją gebenę geriau apeiti iš tolo. Mažai, kas nori apžiūrėti ją iš arčiau ir dar mažiau kas drįsta prie jos prisiliesti.. Ir teisingai!! Kam save sužeisti svetimais nuodais? Ji kaip Medūza - tik ne akmeniu paverčia vos pažvelgus jai į akis, bet sėkmingai pasėja pykčio sėklą. Verčia nekęsti pasaulio ir skatina gailėtis jos. Padeda pamiršti meilę žmonėms, gyvenimui ir sau. Natūralu, kad ji tokia vieniša.. Ir kuo ji jaučiasi vienišesne, tuo piktesne darosi..
       Ir ką gi aš girdžiu?! Sakai, tau gaila jos? Ji tokia vargšele? Prieisi ir apkabinsi? Sušildysi ją?! Štai, ką aš tau atsakysiu - Cha! Cha, cha, cha!!!!! Žmogau, šildyk save, o jos venk! Nieku gyvu nesiartink prie jos! Ji apnuodys ir tave! Ji geba tik nuodyti. Jos širdis per tamsi, per daug sustingusi, sušalusi ir apakusi. Ji jau seniai nebežino, kas yra meilė.. Nesiartink prie jos!.. Kad ir kokiu žavaus šunyčio žvilgsneliu ji žvelgtų į tave - ignoruok, venk, o dar geriau BĖK! Ji neverta tavo gerumo ir šilumos!
       Kaip galima sušildyti žmogų, kuris teigia norįs šilumos, tačiau visaip kaip tik įmanoma atmuša ją? Kaip galima pastiprinti tą, kuris visą gėrį paverčia blogiu? Kaip galima priglausti tą, kuris kaip laukinė rožė: duria skaudžiai, spygliai įstringa po oda, verčia pūliuoti iš vidaus, užkrečia visa kūną, sukelia sepsį ir neleidžia jo gydytis?..
       Anksčiau ji taip šaukėsi pagalbos, nes kitaip nemokėjo, tačiau dabar tai jau nebe pagalbos šauksmas. Dabar tai ji. Atgrasi, šalta, kelianti pasišlykštėjimąir gailestį, nuodinga.. Ir nepaisant to, traukianti prie savęs tuos, kurie dar nespėjo paragauti jos magiško deserto! Gaila ir man. Gaila, kad niekas jos neišmokė šauktis pagalbos, nekenkiant kitam; gaila, kad niekas jai nepadėjo, kai jai to reikėjo; ir gaila, kad dabar jai tos pagalbos jau nebesinori, nes visuose ji mato tik pavojų ir grėsmę.. Ji išmoko saugotis ir gintis pykčiu, panieka ir kitų žeminimu. (Nors, tiesą sakant, ji ir pati nebežino, ką ginti ir saugoti yra likę..) Tik tada ji sulaukia bent kokio dėmesio. Tik tada nors kažkas jai parodo truputį švelnumo iš gailesčio.. O jei į jos pyktį atsako pykčiu, ji pajaučia, kokia ji gyva!
       Niekaip neapsisprendžiu žavėtis man tokiu aklumu, gailėtis jo ar smerkti jį. Kyla visi išvardinti jausmai, stebint nuodingąja mutantę. Norėčiau jai padėti atmerkti akis, tačiau tam reikia ne vien mano, bet ir jos noro.. Norėčiau pasakyti, kad ji gyva ir tam nebūtinas pyktis, tačiau ji turėtų norėti tai išgirsti.. Norėčiau jaustis saugiai ir apkabinti ją, tačiau ji turėtų norėti priimti tą apkabinimą be piktų kėslų. Nesijaučiu pakankamai drąsiai, kad rizikuočiau savo brangiu gyvenimu vien tam, kad jai padėti.. O kas, jei ta nuodingoji mutantė tai aš??! O kas, jei ji tai - TU?!!!