Kasdien bent po 7 kartus pasijaučiu pačia blogiausia motina visoje visatoje. Kodėl? Elementaru, Vatsonai! Nesugebu išmokyti savo kūdikio visko, kas priklauso jam pagal raidą; nepakankamai gerai sužiūriu jį ir jis jau nubalnota nosimi; ne pakankamai dažnai pakeičiu sauskelnes ir jo užpakaliukas jau paraudęs; nesugebu įkalbėti suvalgyti bent šaukšto košės.. Tokių "nepakankamai/nesugebu" dar tūkstančiai!..
Nejučia kyla klausimas - negi aš viena gaminausi vaikutį? Negi aš viena norėjau jo ir planavau jį?! Po šimts velnių - tikrai ne! Yra ir tėvas, kuris taipogi svajojo apie mažytį padaužiuką.. O kur jis dabar? Kur yra tėvas, kuris taip pat norėjo ir planavo, ir laukė?!! Ypatingai užsiėmęs - pavargęs po darbo; išalkęs; norintis poilsio; žvejyboje; prie kompiuterio; parduotuvėje ir t.t. Trumpai tariant, jis per daug užimtas, kad bent truputį pasidalintų ta milžiniška atsakomybe - auginti vaiką..
Labai skaudu į pagalbos šauksmą išgirsti atsakymą - "aš ir taip padedu". Taip, kurgi ne............. Kaip mamytei padeda tėvelis? Naktį miega ramiausiai, dieną randa bent kelias valandas, kurias skiria tik SAU ir su MŪSŲ vaiku pabūna daugiausia valandą ir tai ne visą ištisai........... Tėvelis mamytei padeda, bet tikrai ne pakankamai.. Tėvelis, išgirdęs priekaištus, kad su vaikučiu reikia ne tik būti, bet ir bendrauti, jis atsako, kad "mama bendrauja užtektinai", kad "mama jį visko išmokys" ar pateikia dar geresnį atsakymą - "vaikas PATS visko išmoks ir pats užaugs"!.. Tikrai?!!!! Aaaaaaaaaaaaaaaaa!!!
Tuoj sprogsiu nuo atsakomybės naštos!! Ir su niekuo negaliu ja pasidalinti. Galiausiai gaunu nokdauną! Pirmi mažylio žodžiai : "tėte"........... Taip. Gavau patvirtinimą ir iš savo mažojo pasaulio. Esu blogausia mama. Darau beveik
Apie laiką sau aš tik pasvajoti galiu.. Visą laiką skiriu rūpinimuisi savo mažuojum pasauliu. Aš net nebežinau, ką reiškia bent pusvalandis vonioje be jokio nerimo, be jokios baimės ir be jokio rūpesčio. Vis bijau suklysti... Bijau, kad aš galiu ne pakankamai suteikti mažajam žmogučiui.. Per mano kvailas klaidas vaikutis užaugęs gali stokoti saugumo jausmo, pasitikėjimo savimi ar net fizinės sveikatos! Stengiuosi kaip išmanydama ir vis tiek darau nepakankamai..
Sakysit, kad esu "tokia gera mama, kokia galiu būti"? Atsipeikėkit ir susikiškit tą nesakomę, kur nesueina!! Žinau, kad galiu būti geresnė mama, man tiesiog pritrūksta jėgų, kantrybės ir laiko.. Nesu tokia gera, kokia galiu būti.. Man trukdo atsipalaiduoti ir mėgautis motinyste tos baisios baimės.. Tiksliau ta viena baisi baimė - aš galiu sumauti savo atžalos ateitį! Nuo manęs priklauso, koks jis bus žmogus.. Ir vėl grįžtu prie tragiškai didelės atsakomybės, kuria neturiu su kuo pasidalimti. Deja...........
Ir tada pažvelgiu savo vaikučiui į veidą. Tos tyros akys rodo meilę. Nepaisant to, kad esu bloga mama, žinau, kad atiduočiau viską savo mažajam pasauliui! Absoliučiai viską! Dėl jo numirčiau!.. Nors ir esu blogiausia mama, žinau, kad esu stipriausiai mylinti blogiausia mama. Ir tos meilės iš manęs niekas neatims!
