Išsigąsti yra neapsakomai
paprasta. Gali netikėtai uždėti koją ant paprasčiausio augalo, kurio spygliukai
verčia atšokti kaip bitės įgeltam. O kartais vos vienas griežtas ir itin
griausmingai ištratras žodis, kuris skirtas net ne tau, gali išgąsdinti taip, lyg
būtum įgriuvęs į usnų vonią. Riksmai, keiksmai, šūksniai.. Šiurpina odą, verčia
virpėti visą kūna. Nors visa tai skirta ne tau, bet tai taip baugina.. Baisu
darosi vien nuo tos minties, kad tie pykčiu pertvinkę žodžiai kada nors gali
būti skirti ir tau, kad tu gali išprovokuoti, tokį nesutramdomą pyktį. Laukinį!
Agresyvų! Grėsminga ir demonstratyvų!..
Kaip tvarkytis su
didžiuliu it kosmosas nerimu ir įtampa?.. Sako, kad padeda gilus kvėpavimas. Giliai
įkvėpti, po to palengva iškvėpti. Kartoti kelis kartus, stebint savo kūną, kaip
jis kvėpuoja ir kaip nurimsta. Taip pat vietoj kvėpavmo kontrolės galima pabandyti
nusiraminti skaičiuojant iki 10. Tačiau visa tai padeda tik tramdyti gerklėje
stringančius žodžius. Jis nepadeda atsikratyti baime, kurią sukelia kitas žmogus.
Keista, bet kito riksmas verčia kauptis ašaroms. Lyg kas nors skaudžiausiu rimbu
tave viešai plaktų pririštą prie gėdos stulpo už tai, ko tu nesi padaręs, tačiau
niekas kitas apart tavęs to nežino. Galiausiai skausmu tapusi baimė perauga į
kaltę. O dėl ko jautiesi kaltas? Pačiam nė kiek neaišku.. Tikriausiai dėl to,
kad neaišku kas išprovokuoja kito žmogaus pyktį. Ir kaip gi dorotis su baime,
skausmu ir keistai bei pačiam netikėtai atsiradusia kalte?.. Su jausmais, kuriuos
išprovokuoja kito pyktis. Kaip galima mokėti su tuo tvarkytis, kai tau tai nauja?!
Pykčiu
užsikrėsti neapsakomai lengva. Jis lyg šlykščiausia ir skaudžiausiai gelianti piktžolė,
kurios šaknys tvirtesnės, nei bet kurios kitos žolės. Usnis! Taip, tai kietašaknė
usnis, kurios lapai apsiginklavę aštrais spygliais. Tais pačiais, kurie duria itin
skaudžiai, o laiku neištraukti iš odos ima pūliuoti. Jei iš organizmo pašlinti įmanoma
usnies gėluonį, galima pašalinti ir nekviestus pykčio dyglius. Tik kaip?..
