Jie yra, bet jų nėra. Lieka tik ji ir
jis atskirai. Natūralu. Jis visada prisidegęs paslapties šydu, o ji netikrumo
kauke. Jis niekada niekam neleidžia pamatyt tikrojo savęs. Ji neatsilieka nuo
jo. Jie niekada nebūna visiškai vienodi. Vieną dieną jie gali būti mieli ir
linksmi, kitą dieną irzlūs ir velniškai pikti. Emocijų spektro įvairovė
begalinė. Jie sugeba varijuoti tokiomis nuotaikomis ir emocijomis, kokiomis
retas žmogus sugebėtų sužaisti. Būtų galima vadinti tai talentu, bet tik ne
šiuo atveju. Jie per daug gerai įvaldę šį meną, kad leistų sau pademonstruoti
tikrą nuoširdumą. Kada jie būna savimi?.. Atsakymą žino kiekvienas sau. Jis
negali pasakyti ar bent kartą bendravo su tikrąja ja. Ji negali pasakyti ar yra
tekę bendrauti su tikruoju juo. Visiem atrodo, kad juos pažįsta it nuluptus.
Keistuoliai! Jie
apsirinka!.. Ir kokie
jie panašūs, bet kartu savo panašumu neapsakomai skirtingi!..
Kartais nutinka
taip, kad žmogui ima ir pabosta elgtis kvailai. Sako, kad jis užauga. Bet tada
iškyla kita dilema. Suaugusieji nemoka džiaugtis gyvenimu. Rimti, visada
surūgę, kartais net pikti. Šypsosi tik iš mandagumo, vadinamąja „amerikietiška
šypsena“. Ir kas iš to?.. Tai byloja apie prarastą gebėjimą džiaugtis. Jie kol
kas dar neužaugo. Būdami kartu, jie sugeba elgtis taip, lyg būtų regresavę. Lyg
būtų vėl tapę vaikais. Nereikia gąsdintis! Regresas ne visada vertinamas
negatyviai. Jų atveju jis net žavus!
Gražu žiūrėti,
kaip žaismingai jie bendrauja. Vaikiškos išdaigos, kvailokas naivumas,
nuolatinė šypsena, net pykstant, paraudę skruostai.. Būtų galima sakyti „idealu“!.. Bet kaip galima vadinti
idealiu tai, kas neaišku ar tikra?.. Paremta pasakos motyvais.. O kodėl
pasakose niekada niekas nepasakoja apie tai, ką iš tiesų jaučia personažai?
Nuolat kalbama apie sunkumus, jų įveikimą ir ilgą bei laimingą gyvenimą. Tiesa,
dar meilė prikišama. O kur dingsta likusios emocijos, mintys, vidiniai
monologai?.. Pasakos turi būti pozityvios, o visa tai neneša pozityvumo kartu
su savimi..
Grįžkim prie jų! Gražu žiūrėti, bet tik
žiūrėti ir tai tik kartais. Nes ne visada jų bendravimas atrodo žavingas.
Kartais jis erzinantis. Per daug. Norisi suimti abu už sprandų ir gerai
papurtyti tam, kad atsikvošėtų ir susivoktų, ko jie siekia tokiu savo elgesiu. Ak,
ir kaip bebūtų gaila, nors ir dedasi tokiais, kuriems nerūpi aplinkinių
nuomonė, bet iš tiesų jiems neapsakomai svarbu, ką pagalvos kiti!.. O kas jei
supras, kad tai nėra šiaip žaidimas, kad jie mokosi bendrauti? Nevalia! Jie gi bejausmiai pabaisos! Taaaip! Monstrais virtę mechanizmai.
